Francis Scott Fidgerald - "Didysis Getsbis"

Oficialiai: “Didysis Getsbis” – XX a. Amerikos literatūros šedevras, iki šiol plačiai skaitomas, verčiamas, mėgstamas, mėgdžiojamas ir studijuojamas.

Kaip rašė pats Ficdžeraldas, “pagrindinė romano mintis – praradimas iliuzijų, kurios taip nuspalvina pasaulį, kad visai nebesvarbu, ar vienas ar kitas dalykas tiesa, o gal melas, svarbu, kad jis turi to stebuklo puikumo”.

Getsbis nepripažįsta laiko bėgsmo. Įsimintiniausias jo pasakymas: “Kodėl praeities nesugrąžinsi?.. Galima sugrąžinti!” Romanas yra didis grožinės literatūros kūrinys amerikietiška tematika ir Džeimsas Getsas, arba Džėjus Getsbis, - didis amerikietiškas herojus. Jis tiki amerikoniškos svajonės sėkme, jis tą svajonę realizuoja, supainioja ją su Džeine ir yra jos apviliamas. Getsbio pavadinime didysis skamba su girdima ironija. Jis iš tiesų didis aukotis savo siekiams...

Subjektyviai: Po netrumpos pertraukos grįžtu į savąjį blog'ą. Ir nors knygų skaitymo mastai nesumažėjo, dėl laiko stokos labai sumažėjo įrašų. Na, bet naujaisiais (vis dar?) metais stengsiuosi pasitaisyt ;)

Šiais metais išsikėliau ir dar vieną tikslą - artimiau susipažinti su kuo daugiau grožinės literatūros klasikos kūrinių. Pažintį pradėjau nuo "Didžiojo Getsbio". Apie jį buvau girdėjusi, kad tai vienas garsiausiu XX a. pradžios romanų, tikras amerikiečių literatūros pasididžiavimas. 

Mano nuomone, amerikiečiai didžiuojasi gal ir ne be reikalo. Romanas tiesiog tobulai perteikia trečiojo dešimtmečio atmosferą. Kur skamba džiazas, šokomas čarlstonas, nepaisant Sausojo Įstatymo laisvai liejasi viskis ir purslais taškosi šampanas, o New York'o elitas pasipuošęs golfo bateliais mašinomis važiuoja iki Manhatteno vien tam, kad išgertų koktelį.

Dar man labai patiko stilius - puslapis keitė puslapį taip, kaip nerūpestingos dienos keičia viena kita to laikotarpio New York'e. Įtraukė nuo pirmos eilutės. Ir net pati nelabai galiu pasakyt, kodėl. Gal patraukė po nerūpestingumo kauke ir saldžiomis šypsenomis besislepiantis egzistencinis liūdesys? Ar šampano purslais atmiežtas beprasmybės jausmas? O gal visgi tas dažnas gyvenimo paradoksas, kad užuot siekę svajonės mes vaikomės tik savo susikurtą iliuziją? Ir kad turėdamas daug, iš tikro neturi nieko...

Žodžiu, man patiko. Dabar imsiuos filmo. Ir kitų klasikos veikalų.

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: klasika, grožinė literatūra

Puslapių skaičius: 175

Leidykla: Alma littera, 2014

Iš anglų kalbos vertė Gražina Zolubienė