Oficialiai: Silva Rerum - lotyniškai „daiktų miškas" - taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike.Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji - kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi. Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį - dėl visa pikta...
Subjektyviai: Mano galva, knygos aprašymas truputį klaidinantis: na, nepradėjau aš kitaip žvelgti į gimtosios Žemaitijos girias, o veidrodėlį rankinėje ir taip nuolatos nešiuojuosi... Aš knygą apibūdinčiau kaip įdomesnį XVII a. lietuvaičių gyvenimo būdo vadovėlį su ganėtinai banalia meilės istorija bei vietos gyvenime nerandančių personažų skandalingais poelgiais ir a la egzistenciniais pasvarstymais "kam gyventi, jei vis tiek mirsim?".
Kita vertus, visai smagu knygoje sutikti aplankytas vietas, aptikti žinomas pavardes, bei skaityti, kaip baroko laikotarpio mužikai laka degtinę ir graibo kaimo kekšes, kaip tėvas mokina sūnų gyvenimo tiesų, jog "boba yra geriausias draugas po šuns ir arklio", kaip tarpusavyje su lentomis ir lenciūgais mušasi Vilniaus universiteto studentai, kaip besimeldžiantieji sugeba per pamaldas apšnerkšti bažnyčios grindis, ir kaip vargšai žmogeliai tuo pačiu laukia ir pasaulio pabaigos, ir Kalėdų, kurioms pasibaigus (ir išleidus daugybę pinigų) jie jaučiasi dar nelaimingesni nei prieš tai.... Kai pagalvoji, ne tiek daug kas ir pasikeitė per tuos tris šimtus metų :)))
Šiaip autorė rašyti moka - personažų psichologiniai portretai pakankamai išraiškingi, puikiai atskleistas mūsų tautiečių mentalitetas, netrūksta sveikos ironijos... Ir stilius geras - tekstas be dialogų; vienas sakinys - per pusę lapo - o skaityti visai nesudėtinga.
Mano įvertinimas: 8.0/10
PS: Ačiū Vikai už knygą!
Detalės:
Žanras: istorinis romanas, grožinė literatūra
Puslapių skaičius: 285
Leidykla: Baltos lankos, 2011
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą