Jean M. Auel - "Urvinio Lokio Gentis"

Oficialiai: 35 tūkstančiai metų prieš Kristų... Prieš paskutinį ledynmetį... Nuo vienos moters priklausys žmonijos ateitis. Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė iš svetimos genties atrodo nesava ir nepatikima. Jei ne gydytoja Iza ir laimingai susiklosčiusios aplinkybės, vaikas būtų paliktas mirti. Padedama globėjos mergaitė išmoksta neandertaliečių, bendraujančių daugiau gestais ir mimika, tradicijų, elgesio normų, kalbos, o imlus protas pasitarnauja kasdienėje kovoje dėl išlikimo. Ailos, kurios gyslomis teka pirmųjų žmonių kraujas, atsiradimas žada neišvengiamas permainas, kelia Urvinio lokio gentainių pagarbą... ir neapykantą.

Jean sėdo rašyti tokią knygą, kokias mėgo pati – įtraukiančias, suteikiančias žinių. Kad atvertų langą į pirmykščių žmonių pasaulį, J. Auel išstudijavo visą įmanomą archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose, mokėsi primityviųjų amatų, gydymo vaistažolėmis.  Rezultatas – šešios knygos, pelniusios pasaulio archeologų, antropologų ir paleontologų pagarbą.

Subjektyviai: Kiek teko skaityti, daugeliui užkliūva šios knygos storumas. Na, taaaaip, ji tikrai ne iš plonųjų - daugiau nei 600 puslapių, spaudintų normalaus didžio šriftu ir be jokių gigantiškų tarpų. Pagarba leidyklai, kad nechaltūrina, o skatina mus ne tik skaityti, bet ir sportuoti :)))

O šiaip storos knygos yra geros knygos, jei tik jos įdomios. Šią priskirčiau prie tų įdomiųjų. Parašyta lengvu stiliumi, skaitosi greitai ir maloniai. Bent jau aš šią knygą sugraužiau per kokias penkias dienas su gana didelėmis pertraukomis. Nors skaityti be pertraukų turbūt būtų sunkoka, nes pavargtų ir akys, ir rankos :))

Pats siužetas paprastas, bet ne prastas: kromanjoniečių mergaitė, vardu Aila, po žemės drebėjimo patenka į neandertaliečių gentį, ir bando joje pritapti. Pamažu naujieji gentainiai ją pamilsta, o gydytoja Iza ir šamanas Krebas atstoja jai tėvus. Tačiau visiems geras nebūsi: vado pirmagimis Braudas griežia ant merginos dantį ir visokiais būdais bando apkartinti jai gyvenimą Urvinio Lokio gentyje. Taip Ailai tenka susidurti su smurtu, mirties prakeiksmu ir bene pirmosiomis žmonijoje rasizmo ir diskriminacijos apraiškomis...

Autorė labai gražiai aprašo urvinių žmonių buitį, kasdienybę ir papročius. Labai įdomu buvo skaityti, kaip gentainiai aiškino pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius, kaip buvo  suprantamas nėštumas, kaip vyko ritualinės apeigos ir kaip vaikams išrenkami totemai... (Net pati užsinorėjau totemo, įdomu, koks jis būtų?). Nors visur pabrėžiama, kad autorė itin rūpinosi knygos realistiškumu, tačiau kartais sukirbėdavo abejonės, ar tikrai viskas taip ir buvo:  ar realu, jog jie buvo tokie apsirūpinę buityje? ar tikrai tiek visko žinojo? ar ne pernelyg skaniai jie valgė? ar iš tiesų neandertaliečiai ir kromanjoniečiai taip skyrėsi vieni nuo kitų? ir, apskritai, ar Ailai ne per daug sekėsi?

Tikrai būtų įdomu padiskutuoti su kokiu paleontologu ar antropologu visais šiais (na, išskyrus gal paskutinį) ir dar kitais klausimais. Kita vertus, norint plėsti žinias apie akmens amžių, verčiau pažiūrėti mokslinės dokumentikos filmą ar paskaityti kokią mokslinę publikaciją šia tema. O "Urvinio lokio gentis" yra tik grožinės literatūros kūrinys, jame didelės mokslinės vertės ieškoti neverta. Nebent gero laiko praleidimo.

Beje, "Pirmykštės moters seriją" sudaro šešios knygos, ši - pati pirmoji. Jau yra išleista antroji dalis, pavadinimu "Arklių slėnis". Nekantrauju perskaityti ir sužinoti, kaip Ailai sekėsi toliau...

Mano vertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas
Puslapių skaičius: 608
Leidykla: Obuolys, 2012
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė, Rasa Krulikauskienė