Jean Pierre Vernant - "Pasaulis. Dievai. Žmonės. Mitų interpretacijos"

Oficialiai: Jeanas-Pierras Vernant‘as – prancūzų helenistas, filosofas ir istorikas, Paryžiaus „College de France“ garbės profesorius, Belgijos, Amerikos, Anglijos Mokslo akademijų narys, keleto garsių knygų apie antiką autorius. J.P. Vernant‘as yra vienas autoritetingiausių helenistų Europoje, besirūpinančių graikų palikimo saugojimu ir sklaida. Naujausioje knygoje „Pasaulis, dievai, žmonės“ autorius suteikia galimybę geriau suprasti daugiaprasmius dar gyvus mitus – nuo Urano kastravimo iki Dzeuso gudrybių, nuo moters sukūrimo iki Odisėjo kelionės, nuo Europės klajonių iki sudėtingo Edipo likimo ir kovos su gorgonėmis. „Pasaulis, kilęs iš graikų kultūros, pasiklydo prekybinėje civilizacijoje. Todėl bandžiau pasakoti taip, tarsi šie mitai būtų gyvi ir iki šiol pasakojami. Norėjau, kad balso kurio kadaise klausėsi graikai, galėtų klausytis ir šių laikų žmonės – kad bent jo aidas (nežinau ar man tai pavyko) nuskambėtų šios knygos puslapiuose“, - sako Vernant‘as. Ši knyga dar kartą patvirtina išskirtinį autoriaus gebėjimą interpretuoti klasikinius tekstus taip, kas skaitytojas juos atrastų iš naujo.

Subjektyviai: Prisipažinsiu - aš labai myliu mitologiją, o Senovės Graikų mitologijai ta meilė ypač stipri. Tad tikrai norėjau perskaityti šią knygą, o dar ir anotacija suintrigavo, galvoju, paskaitysiu vaizdinga kalba autoriaus perteiktų mitų - cituoju: "tarsi šie mitai būtų gyvi ir iki šiol pasakojami..."

Na, ir ką aš galiu pasakyt - jei man kas taip mitus pasakotų, tai nebent prieš miegą - skaitant akys pačios merkiasi. Neveltui šią knygą "mučyjau" gerus du mėnesius. Pasakojimai padriki, nenuoseklūs, nuolat "šokinėjama" nuo vieno veikėjo prie kito, tačiau daugelio veikėjų personažai visiškai neatskleidžiami (išskyrus dvi išimtis - Odisėją ir Edipą - dėl to mitus apie juos skaityti ir buvo įdomiausia). Taip, kelios autoriaus įžvalgos pasirodė vertos dėmesio, tačiau daugiau nieko įdomaus apie Senovės Graikijos mitologiją nesužinojau. Tikrai nesigailiu, jog skaičiau, tačiau nuoširdžiai nesuprantu, kaip šis veikalas pateko į seriją "Garsiausios XX a. pabaigos knygos". Kita vertus, garsiausios nelygu geriausios, ar ne?

Beje, šią knygą bandė skaityt ir mano mama. Bet taip ir neuzbaigė. Pareiškė, jog per daug joje smurto ir vulgarybių. Bandžiau paaiškinti, jog Senovės graikų mitai retai apsieina be šių dviejų dalykų, ir tai neturėtų stebinti. Deja, man buvo mestas kontraargumentas, jog Tarybų Lietuvoje sekso nebuvo, ir ji prie to nepratusi. Išvada - Senovės Graikijoje seksas buvo. Daug daug sekso - nes visi su visais duodas, gimdo kalnus vaikų tiek moterys, tiek vyrai (taip taip, šioje perskaičiau apie naują gimdymo budą, kuomet Dzeusas savo šlaunyje sukūrė gimdą ir pagimdė vaiką), o po to vieni kitus išžudo be didelės sąžinės graužaties. 

Būtų visai linksma, jei tik būtų įdomiau parašyta. 

Mano įvertinimas: 5.0/10 (vieną balą pridedu, nes sena meilė nerūdija)

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, mitologija

Puslapių skaičius: 191

Leidykla: Tyto Alba, 2000

Iš prancūzų kalbos vertė Agnė Judžentytė