Apie Mogolų imperatorių dukteris ir seseris tikrai žinomas tik vienas dalykas: nuo imperatoriaus Akbaro (1542-1605) laikų joms buvo uždrausta ištekėti. Sostą galėdavo paveldėti bet kuris (o ne vyriausias kaip Europoje) princas, todėl pretendentų į karūną pakakdavo ir be žentų. Apie asmeninį princesių gyvenimą nežinoma beveik nieko: Mogolų istorikų nedomino bevaikės senmergės, o europiečiai apie griežtai saugomas haremo moteris, dėl menkiausio nieko baudžiamas mirtimi, tegalėjo surašyti turgaus paskalas.
Vyriausioji Šah Džahano duktė Džahanara po staigios motinos mirties tampa tėvo patikėtine, ir tai daugiausia, ko ji gali tikėtis. Kilmė ir tradicijos ją pasmerkia tyliam gyvenimui ir vienatvei. Tačiau princesė nusprendžia nepaisyti draudimų...
Šlama šilkas ir muslinas, kibirkščiuoja briliantai, rūksta smilkalai, tvenkiniuose plaukioja auksinės žuvelės, stori persiški kilimai slopina žingsnius, vėjas atpučia žydinčių medžių aromatą, o naktį aliejinės lempos apšviečia tachtas, kalnus pagalvėlių, vėduokles ir šokėjas. Istorija susilieja su pasaka, ir brangakmeniais nusagstyto narvo durys prasiveria...
Subjektyviai: Prisipažinsiu, man patinka knygos apie egzotiškus kraštus ir kultūras. Net jei siužetas ir pasitaiko nelabai įdomus, bent jau galvon naujų žinių įsimeti.
Mokykloje apie Indijos istoriją mokėmės nedaug (o tuo labiau nieko neteko girdėti apie Mogolų dinastiją!), tad perskaičiusi šią knygą ne tik sužinojau, jog Mogolai kariavo su aplinkinėmis šalimis ir portugalų kolonistais dėl Hindustano teritorijų, kam buvo pastatytas Taj Mahalas, kaip vadinasi indiški drabužiai (čoli, čūrydaras, nadiris...), kas yra padšah begam, čauganas ir dar visa galybė indiškų ir islamiškų terminų. Tad savo istorijos ir kultūros žinių bagažą papildžiau neblogai, o ir didelis noras nuvykti į Indiją atsirado...
Netrumpas naudotų įstorinių šaltinių sąrašas knygos gale sudarė įspūdi, jog pasakojimas buvo rašomas remiantis realiomis istorinėmis aplinkybėmis (dėl viso pikto patikrinau wikipedijoj - tokie imperatoriai tikrai egzistavo, ir jie tikrai turėjo tokius vaikus). Pliusas autorei ir už žemėlapius bei giminės medį - buvo įdomu ir tikrai palengvino skaitymą.
O kaip dėl paties knygos siužeto? Na, iš pradžių ji man skaitėsi gana sunkokai: kliuvo stilius, painiojosi veikėjų vardai, žmonos ir vaikai, tačiau paskui įsivažiavau. Bet, jei atvirai, knyga manęs pernelyg nesužavėjo. Gal dėl pakankamai banalios istorijos, gal dėl to, kad nepatiko pagrindinė veikėja. Kuri pasirodė labai neįžvalgi ir pasipūtusi. Nors knygoje ji vaizduojama kaip itin protinga, tačiau taip ir nesuprato, kad vilkint šifono rūbus priešais degančias žvakes staipytis nevalia (nes užsidegsi), ir kad skaudindama artimus žmones pati bus įskaudinta (nes žmonės supykę keršyja). Ir dar paskui stebisi, jog nebėra nei gražaus kūno, nei laisvės, nei valdžios. Bet taip jai ir reikia.
Apskritai, labiausiai patikęs personažas ir buvo tas kerštaujantis Džahanaros vyresnysis brolis. Kuris po to nužudė savo tris brolius ir įkalino tėvą. Žiauru, bet toks jau tas gyvenimas, kai tikslas pateisina priemones.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Detalės:
Žanras: istorinis romanas
Puslapių skaičius: 352
Leidykla: Alma Littera, 2010
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė
Netrumpas naudotų įstorinių šaltinių sąrašas knygos gale sudarė įspūdi, jog pasakojimas buvo rašomas remiantis realiomis istorinėmis aplinkybėmis (dėl viso pikto patikrinau wikipedijoj - tokie imperatoriai tikrai egzistavo, ir jie tikrai turėjo tokius vaikus). Pliusas autorei ir už žemėlapius bei giminės medį - buvo įdomu ir tikrai palengvino skaitymą.
O kaip dėl paties knygos siužeto? Na, iš pradžių ji man skaitėsi gana sunkokai: kliuvo stilius, painiojosi veikėjų vardai, žmonos ir vaikai, tačiau paskui įsivažiavau. Bet, jei atvirai, knyga manęs pernelyg nesužavėjo. Gal dėl pakankamai banalios istorijos, gal dėl to, kad nepatiko pagrindinė veikėja. Kuri pasirodė labai neįžvalgi ir pasipūtusi. Nors knygoje ji vaizduojama kaip itin protinga, tačiau taip ir nesuprato, kad vilkint šifono rūbus priešais degančias žvakes staipytis nevalia (nes užsidegsi), ir kad skaudindama artimus žmones pati bus įskaudinta (nes žmonės supykę keršyja). Ir dar paskui stebisi, jog nebėra nei gražaus kūno, nei laisvės, nei valdžios. Bet taip jai ir reikia.
Apskritai, labiausiai patikęs personažas ir buvo tas kerštaujantis Džahanaros vyresnysis brolis. Kuris po to nužudė savo tris brolius ir įkalino tėvą. Žiauru, bet toks jau tas gyvenimas, kai tikslas pateisina priemones.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Detalės:
Žanras: istorinis romanas
Puslapių skaičius: 352
Leidykla: Alma Littera, 2010
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą