Oficialiai: Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“ liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų – 12-a apygarda subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.
Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...
Tad kaip baigsis šis sukilimas? Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.
Subjektyviai: Labai dažnai (deja, net pernelyg dažnai) pasitaiko, jog iš visos trečioji trilogijos dalis būna pati prasčiausia. Mano nuomone, šiai knygai tai netinka. Net jei jose visai nerašė apie bado žaidynes :D Net ir be jų, ši trilogijos dalis tamsiausia, niūriausiai ir liūdniausia. Daug narsaus pasiaukojimo, beprasmių mirčių, neįvykdytų užduočių. Bet karas yra karas. Ir net nežinau, kas - karas ar bado žaidynės - yra blogiau.
Labiau atskleisti ir kiti, antraeiliai personažai; kai kurie iš pasidaro mielesni net už pagrindinius. Nes Ketnė šitoj knygoj mane truputį erzino: pasidariusi abejinga, lengvai manipuliuojama, nuolat dvejojanti (sutikti ar nesutikti? daryti ar nedaryti? pasibučiuot su tuo ar su anuo?), plaukianti pasroviui, kol kiti žmonės už nugaros sprendžia jos likimą. Kita vertus, ar galima tuo kaltinti merginą, kuri tiek daug iškentėjo ir tiek daug neteko? Ir kaip turi jaustis Ketnė, kai niekada nenorėjusi tapti heroje, yra verčiama ja būti?
Pabaiga nebuvo nusaldintas happily ever after variantas. Ji liūdna, skaudi, gyvenimiška. Ne tokios tikėjaus. Ir turbūt netgi ne tokios norėjau.
Apskritai, man visos trys knygos patiko ne tik dėl įtempto siužeto, bet ir dėl tikroviškumo. Nes diktatūra tikrai praplauna smegenis. Nes kartais mūsų aukos tampa beprasmės. Nes gyvenimas mus ima ir nuskriaudžia. Ir po to atsigauti labai sunku. O kai kurie taip ir neatsigauna...
Beje, trečioje knygoje man atmintin įstrigo daina "Pakaruoklio daina". Dalinuosi žodžiais:
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur jie pakorė tą, kuris neva nužudė du?
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur miręs vyras mylimosios meldė gelbėtis ir sprukt.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur aš liepiau tau bėgt – ir būtume laisvi abu.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Ar tu, ar tu
Jau ateini po tuo medžiu
Su virvės vėriniu ant kaklo — supkis su manim kartu.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Mano įvertinimas: 9.0/10
Detalės:
Žanras: fantastika, grožinė literatūra
Puslapių skaičius: 376
Leidykla: Alma littera, 2011
Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą