Oficialiai: Gudrumu Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo, pas savo šeimą, susitinka su senu medžioklės draugu Geilu. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas laikosi nuo jos atstu, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu.
Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu. Mergina dvejoja: bėgti su artimaisiais ir draugais ar prisidėti prie sukilėlių. Viskas pastatoma ant kortos, kai Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Jeigu jiems nepavyks įtikinti prezidento ir Panemo gyventojų savo neblėstančia meile, jų artimieji bus išžudyti.
Antroje „Bado žaidynių" trilogijos dalyje Suzanne Collins toliau pasakoja Ketnės Everdin istoriją. Merginai tenka patirti dar daugiau išmėginimų. Rašytoja stebina skaitytojus netikėtais siužeto posūkiais.
Subjektyviai: Labai norėjau perskaityti šį "Bado žaidynių" tęsinį, tačiau, kaip tyčia, ši knyga iš bibliotekos vis būdavo užsakyta. Galiausiai praėjo geri trys mėnesiai nuo to momento, kai užverčiau paskutinius pirmosios dalies puslapius.
Gal dėl to man "Pavojinga meilė" skaitėsi ne ką blogiau nei "Bado žaidynės". Tiesa, veiksmo daug mažiau - pačioms bado (mirties?) žaidynėms skirta vos pusė knygos. Žinant mano sadistinius polinkius šios trilogijos atžvilgiu, man tai nemažas praradimas. Tuo labiau kad knygos įžanga pakankamai ilga (127 psl.), ir jei tai pirmajai trilogijos daliai visai netrukdė, antrajai šiek tiek pamaišė - kam gi įdomu skaityti apie tai, kas ir taip aišku?
Knygoje toliau plėtojami psichologiniai pagrindiniai veikėjų portretai, daug dėmesio skiriama santykiams tarp Ketnės ir Pito (pagr. veikėjos meilė nr. 1), Ketnės ir Geilo (meilė nr. 2), Geilo ir Pito, Ketnės ir jos mentoriaus Heimičo, etc.
Ketnė, nors ir pateikiama kaip tikra herojė, tačiau ji, kaip ir visi, klysta, pyksta, skaudina, vėliau - gailisi, taikosi ir atsiprašinėja. O po to dvejoja, abejoja ir bijo. Nieko neįprasto, užtat labai žmogiška.
Kiti herojai irgi nieko - myli, jaučia, kovoja, ir, žinoma, bando išgyventi.
Pačios žaidynės trumpesnės, bet žiauresnės, kupinos negirdėtų mutantų, spąstų ir pavojų. Man visai patiktų, jei knygoje atsirastų arenos žemėlapis - toks, kaip kad "Žiedų valdove". Tikrai būtų lengviau skaitant įsivaizduoti, kur vyksta veiksmas.
Aj, o knygos pabaiga labai netikėta ir šokiruojanti. Laukite tęsinio... ;)
Mano įvertinimas: 9.0/10
PS: Užkliuvo pavadinimo vertimas - nuo kada "Catching Fire" verčiamas į "Pavojingą meilė"? Dabar iš pavadinimo atrodo, jog tai - pigus meilės romaniūkštis, o juk ši knyga tikrai ne tokia...
Žanras: fantastika, grožinė literatūra
Detalės:
Žanras: fantastika, grožinė literatūra
Puslapių skaičius: 352
Leidykla: Alma littera, 2010
Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą