Oficialiai: Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.
Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.
Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.
Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?
Subjektyviai: Šiemet vasaros atostogų laukiau kaip niekad - norėjau ilgai miegoti, degintis, žiūrėti Pasaulio futbolo čempionatą ir skaityti "Kardų Audrą". Kodėl taip ilgai laukiau? Tiesiog žinojau, kad jei ši knyga pateks man į rankas anksčiau, visi darbai bus nebaigti... O jų buvo pats įkarštis...
Na, bet juk kalba ne apie seniai praėjusius darbus, bet apie seniai perskaitytą knygą. Ji man pasirodė dar niūresnė ir žiauresnė už praeitą. Vyksta karas, karalystės nuniokotos, link sienos slenka Kiti, griūva miestai ir žūsta žmonės, o su jais kartu - ir daugelio sąžinė bei humaniškumas.
Jei "Karalių kovoje" pagrindinių veikėjų žuvo nedaug, tai šioje dalyje dėdė Martin'as pasiautėjo kaip reikiant - skaitai ir nežinai, sulauks tavo mylimas veikėjas kitos dienos (puslapio) ar ne. Ir nesvarbu - doras buvo jis (ji), ar nelabai - karas yra karas, ir žmogaus gyvybė čia daug nereiškia. Žiauru, bet būtent taip ir sukuriamas tos negailestingos realybės įspūdis, dėl kurio romaną skaityti taip įdomu ir nenuspėjama.
Kadangi kiekvieną kartą pabambu dėl vertimo, tai nelaužysiu tradicijos ir šįkart. Atsiprašau, gerbiama vertėja, negi nežinojote, kad tarnas ar paprastas arklininkas į karalių ar lordą nesikreipia "TU"? O jei ir kreipiasi, tai tikriausiai paskutinį kartą gyvenime... Suprantu, kad smulkmena, bet vis tiek akis skaitant drasko.
O šiaip nors ši dalis ir buvo storiausia iš visų skaitytų (Dieve brangus, beveik tūkstantis puslapių!), man ji buvo per trumpa, norėjosi dar ir dar ir daaaarrrr! Nes ši serija iš tiesų yra velniškai gera!
Mano įvertinimas: 10/10
Detalės:
Žanras: fantastika
Žanras: fantastika
Puslapių skaičius: 992
Leidykla: Alma littera, 2014
Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą