Objektyviai: “Kaip ugnis! Visai kaip ugnis!” Tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį.
Subjektyviai: Lars Keplerio (o tiksliau - sutuoktinių Alexanderio ir Alexandros C. Ahndorilų, kurie ir slepiasi po šiuo pseudonimu) knygos mūsų Lietuvėlėje išpopuliarėjo tiesiog turbiniu greičiu, ir aš netgi pradėjau nesmagiai jaustis, kad nei vienos jo (t.y., jų) knygos taip ir neperskaičiau. Tad susiėmiau, ir panaršiusi bibliotekos kataloge iš visų keturių išleistų knygų aptikau tik vieną laisvą - "Hipnotizuotoją". Ką gi, mano miestely, matyt irgi siaučia Keplerio bumas.
Gal jau pastebėjot, kad jaučiu nuoširdžią simpatiją skandinaviško detektyvui žanrui, o Nesbø ir Larsson - literatūrinės mano meilės. Deja, Kepleris manyje tokios meilės nesužadino. Ir ne dėl to, kad romano būta prasto. Visai ne. Viskas čia tvarkoj: yra ir siužetas (beje, ne visai atitinkantis aprašymą), yra ir pagrindiniai veikėjai (beje, tarp jų visai nėra Josifo, o kiti trys - Jonas Lina, Erikas Barkas ir jo žmona Simona), ir kraujo upeliai taškos, bet... niu, stipriai neužkabino nors tu ką. Toks įspūdis, kad norėjo rašyt, kaip Nesbø, ir sukurti tokį patį kietą veikėją, kaip Hūlė ar Bliumkvistą, tik gavos prasčiau. Nemažai kapotų sakinių, nelogiškų bei baisiai primityvių situacijos aprašymų, tad vietų, be kurių detektyve galima buvo apsieiti tikrai netrūko. Kiek žvaliau skaityt pasidarė nuo knygos vidurio, kur rašoma apie Eriko praeitį, kai jis pradėjo dirbti hipnotizuotoju ir turėjo savo klientų grupę, bei kaip jam su jais sekės (arba nesisekė). Įdomu buvo gilintis į grupės dinamiką ir hipnotizuotojo darbo metodus - mano specialybė visgi daro savo, gi kai kur psichologijoje lyg šiol naudojama hipnozė...
Grįžtant prie knygos visgi norėčiau paminėt vieną nemenką jos pliusą - ji LABAI lengvai skaitos. 624 puslapiams įveikti man pakako vos poros dienų, o juk tikrai nebuvo taip, kad nuo knygos negalėčiau atsiplėšt. Tai, galvoju, gal ir kitus šio autorio (t.y., autorių) detektyvus paskaitysiu. Jei tik rasiu bibliotekoje. Arba kai nuslops Keplerio bumas :)))
Mano įvertinimas: 8.0/10
Detalės:
Žanras: detektyvas
Žanras: detektyvas
Puslapių skaičius: 624
Leidykla: Obuolys, 2012
Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą