Oficialiai: O‘Neillsų šeima ramiai gyvena jaukiame Australijos kaimelyje. Tačiau vieną dieną skaudi lemtis šeimos gyvenime sukelia chaosą – miršta Piteris, mylintis ir mylimas šeimos vyras ir tėtis. Netikėta Piterio mirtis sukrečia visus – viena lieka sielvartaujanti žmona ir keturi vaikai. Jautriausiai į tėčio netektį sureaguoja aštuonmetė Simona. Mergaitė neigia skaudžią realybę ir nė už ką nenori patikėti, kad tėčio nebėra. Ji įtiki, jog jo siela įsikūnijo į medį, augantį šalia namų. Į tą patį medį, prie kurio kadaise jie kartu praleisdavo daugybę valandų. Simona tiki, kad per medžio lapus jie ir toliau bendrauja... Tačiau senas medis pradeda kelti grėsmę šeimynos namui. Jį reikia nupjauti. Mergaitė pasiryžusi viskam, kad užkirstų tam kelią... Ji negali prarasti tėčio dar sykį…
Subjektyviai: Prieš žiūrėdama šį filmą buvau girdėjusi nemažai puikių atsiliepimų - koks tai esą gražus ir jaudinantis filmas su gilia mintim. Taip, sutinku, filmo idėja tikrai graži, tikrai jaudinanti, tačiau, mano nuomone, ji nebuvo išpildyta iki galo. Na, nepatikėjau aš tuo, kad tame medyje apsigyveno mirusio tėčio dvasia, nepatikėjau aš O'Neil šeimos jausmų (ypač motinos, vaidinamos Ch. Gainsbourg) medžiui (tėčiui/vyrui?) nuoširdumu... Herojai (čia ir vėl man ypač užkliuvo ta vargšė motina) kartais nustebindavo savo poelgiu neracionalumu, o siužetas - nelogiškumu. Per mažai atskleisti kiti vaikų (išskyrus Simone, na, ir gal vyriausiojo sūnaus, Timo) psichologiniai portretai ir jų gedėjimas, kartais galvodavau, kad jie tam, jog užpildytų filmo foną...
Tiesa, Australijos gamtovaizdžiai nuostabūs. Muzika taip pat. Dar balą pridedų už mažosios Morgana Davies, suvaidinusios Simone, vaidybą - ji buvo bene vienintelis personažas, kuris mane įtikino.
IMDB įvertinimas - 6.4/10
Mano įvertinimas - 6.0/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą