Diane Setterfield - "Tryliktoji Pasaka"

Oficialiai: Diane Setterfield (Diana Seterfield) – autorė, pasakojanti dramatišką Angelfildų šeimos istoriją knygoje „Tryliktoji pasaka“. Tai romanas, užkopęs į geriausių knygų sąrašų viršūnes ir pelnęs daugelio skaitytojų simpatijas.

Vida Vinter – visiems žinoma romanų rašytoja, tačiau savo praeitį ji itin slepia. Prieš daugel metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Artėjant mirčiai moteris ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes.

Subjektyviai: Prieš pasiimdama šią knygą iš bibliotekos, jau buvau girdėjusi daug jai skirtų šiltų atsiliepimų. Tačiau perskaičiusi anotaciją pagalvojau "Viena rašytoja rašo kitos rašytojos biografiją... Kas gali būti nuobodžiau..." Vis dėlto, paskatinta gražaus viršelio (žinau žinau, nederėtų spręsti apie knygą iš jos viršelio, bet aš dievinu senas knygas...), ryžausi perskaityti. Ir skaičiau su pasižiovavimais iki kokio 150-ojo puslapio. O po to prasidėjo smagumai. Kraupiai žavus (arba žaviai kraupus) Angelfieldo dvaras, visos jo paslaptys ir vaiduokliai.

Romanas man priminė  Ch. Brontė "Džeinę Eir" ir E. Brontė "Vėtrų kalną". Ir Isabella Allende kūrybą. Nes romanas daugiasluoksnis (veikėjai iš vieno amžiaus siejasi su veikėjais iš kito amžiaus), jame gyvena truputį kvaištelėję žmonės (vienas žalojasi, kita leidžiasi žalojama, viena per daug valgo ir per mažai juda, kita - atvirkščiai, o ką jau kalbėti apie vaiduoklius), o pats kūrinys labai moteriškas. 

Turiu pagirti vertėjos darbą: skaitai ir nejauti, jog tai vertimas - tokia turtinga ir graži kūrinio kalba. Kai Vida Vinter pasakoja savo ir savo šeimos istoriją, rodos, ji taip ir sėdi prieš save apsikarsčiusi šilkais, aukso papuošalais ir kalba tau. Tik Tau vienai.

Reziumuojant, tai - graži, praėjusiais amžiais dvelkianti istorija, kurioje kruopščiai prižiūrimi angliški sodai, po dvarą laksto vaiduokliai ir draugiški milžinai, o sienos turi ausis.

Mano vertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Alma littera, 2008

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė

Donna Tartt - "Slapta Istorija"

Oficialiai: 1992 m. pasirodęs jaunos amerikietės Donnos Tartt pirmasis romanas, rašytas devynerius metus, per savaitę tapo Amerikos bestseleriu. Parašyti "Slaptą istoriją" įkvėpė F. Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė". Autorė iš esmės atkartoja didybės, kaltės ir atgailos temą. Tai detektyvo ir psichologinio romano derinys, pasakojantis apie tragediją, kuri pražudė elitinę studentų grupelę viename JAV koledže. Pagal šį romaną A. Pakula pastatė kino filmą "Nekaltumo prezumpcija". 

Subjektyviai: Kaip smagu, jog paskutiniu metu man į rankas papuola tik geros, įdomios knygos. Ši - dar viena iš tų, gerųjų. Neveltui rašyta net devynerius metus. Matyt, knygos kaip vynas - kuo ilgiau brandinamos, tuo skanesnės.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas paprastas: savim nepasitikintis ir gyvenimu nepatenkintas jaunuolis Ričardas, norėdamas pabėgti nuo nykios gimtojo miestelio kasdienybės, atvyksta į Vermonto koledžą studijuoti graikų kalbos. Patenka jis pas tokį charizmatišką, ekscentrišką, bet labai paslaptingą profesorių Džuljeną, kurio kurse mokosi dar (o gal sakyti - tik?) penki studentai. Vienas už kitą spalvingesni: super-protingas tylenis Henris, elegantiškasis pamaiva Frencis, komunikabilusis plevėsa Banis ir draugiškieji dvyniai - Čarlzas ir Kamila. 

Kaip ir buvo galima tikėtis, jie susidraugauja. Susitikinėja po pamokų, kartu vakarieniauja sekmadieniais, ir leidžia savaitgalius prašmatniame Frencio tetos name. Daug mokosi, daug filosofuoja, labai daug rūko ir dar daugiau geria. Taip jiems belėbaujant, nutinka taip, jog žūva žmogus. O šio žmogaus žūtis pareikalauja dar vienos mirties - nužudomas vienas iš studentiško šešetuko. Kurį nužudo ne bet kas, o likę penki jo draugai.

Ir nieko aš čia nespoilinu. Nes apie tai, kas miršta ir kas ką nužudo, aprašoma jau pačiame pirmajame knygos puslapyje. Tik neaiškūs lieka tokio elgesio motyvai. Na, bet skaitai, ir motyvai išaiškėja.

Visgi, tai nėra tipiškas detektyvas: juk ir taip aišku kas, kaip ir dėl kieno kaltės mirė. Pagrindinis dėmesys skiriamas personažams ir jų vidiniams išgyvenimams. Autorė puikiai padirbėjo kurdama personažus - visi skirtingi, įdomūs, savaip žavingi ir savaip nepakenčiami. O dar įdomesnis jų tarpusavio bendravimas - sudėtingas, kaip ir bet kokie žmogiškieji tarpusavio santykiai.

Labiausiai patiko, kaip aprašoma visa nusikaltimo psichologija: kas gi tokio įvyksta, jog į vieno žmogaus galvą šovusi beprotiška idėja nužudyti draugą, pamažu apsigyvena kitų žmonių galvose? Ką jaučia žudikai prieš nužudymą? Žudydami? Jau nužudę? Ir kaip tai pakeičia jų visų gyvenimus - visų iki vieno ir visiems laikams?

Taip įdomu, išbaigta ir tikroviška, jog net šiurpu. Šiurpu, bet negalėjau atsitraukti. Taip patiko, jog rekomenduoju. Visiems iki vieno.

Mano vertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: romanas, detektyvas

Puslapių skaičius: 566

Leidykla: Alma littera, 1998

Iš anglų kalbos vertė Zita Marienė

PS: Internete radau šį įrašą, kuriame siūloma šį romaną ekranizuoti. Net pagrindiniai aktoriai parinkti. Mano nuomone, talentingas režisierius galėtų sukurti puikų filmą. Juo labiau, kad aktorių pasirinkimas tobulas - skaitydama būtent tokius ir įsivaizdavau. 

George R. R. Martin - "Sostų Žaidimas. Ledo Ir Ugnies Giesmė"

Oficialiai:  Rašytojas George‘as R. R. Martinas sukūrė nepaprastą fantasy knygų seriją: jo vaizduotėje gimė iki mažiausių smulkmenų apgalvotas pasaulis. Su sava istorija, mitologija, religija, netgi gamtos dėsniais. Iš pirmo žvilgsnio Septynių karalysčių gyvenimas skaitytojams primins viduramžių feodalinę santvarką: pilyse šeimininkauja lordai, riteriai kaunasi turnyruose, kilmingos damos ištekinamos dar nesulaukusios pilnametystės. Magijos nuojauta sklando ore, tačiau įsitraukus į septynių didžiųjų  šeimų intrigų verpetą galima ir pamiršti, kad kažkada šiame pasaulyje skraidė drakonai, kad Šiaurėje stūksanti ledo Siena gina Septynias karalystes nuo paslaptingųjų Kitų, o lordo Edardo Starko vaikai augina paskutiniuosius didvilkius. Garbė, šeima, meilė, kova dėl valdžios ir kerštas – svarbiausi Septynių karalysčių kilmingųjų gyvenimo varikliai. 

Vos pasirodžiusi fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ pirmoji knyga „Sostų žaidimas“ tiek iš skaitytojų, tiek iš kritikų sulaukė puikių įvertinimų. Romanas laimėjo ne vieną premiją ir buvo nominuotas geriausio pasaulyje fantasy kūrinio apdovanojimui.   

„Amerikietiškuoju Tolkienu“ vadinamo George’o R. R. Martino knygomis susidomėjo ir televizijos gigantė HBO. Buvo sukurtas 2011 m. metų sensacija tapęs televizijos serialas „Sostų žaidimas“.

Subjektyviai: Jau senokai skaičiau knygą, kuri TAIP įtrauktų! Surijau visus 640 puslapių (smulkiu šriftu!) vos per porą dienų! Esu "prijaučianti" fantasy žanrui, su malonumu keliskart skaičiau visas "Žiedų Valdovo" dalis ir kitas epopėjas, tačiau "Sostų žaidimas" man pasirodė gana išskirtinis.

Visų pirma, čia fantastika pateikiama labai subtiliai: iš lūpų į lūpas perduodamų legendų, mitų ir gandų pavidalu. Ir nors pasakojime nešmėžuoja nei elfai, nei fėjos, nei kokie kiti pavidalai, o veikėjų gyvenimas niekuo nesiskiria nuo įprastos mums žinomos viduramžių kasdienybės, nuojauta, jog tuoj tuoj atsitiks kažkas TOKIO lieka iki paskutiniųjų puslapių.

Antra, jei "Žiedų Valdovo" ar "Hario Poterio" sagose veikėjai buvo suskirstyti į gerųjų ir blogųjų stovyklas (Frodas - geras, Seuronas - blogas; Haris - geras, Voldemortas - na, nelabai geras), tai šioje knygoje tokio skirstymo nėra. Veikėjų daug (vien knygoje rašoma bene iš dešimties asmenų pozicijos), visi jie spalvingi, išskirtiniai, su savo dorybėmis, ydomis ir pričiūdais. 

Trečia - būtent dėl minėtų veikėjų pričiūdų ir plataus jų spektro, gausu netikėtumų: kažkas kažkurį išduoda/gelbėja/apgauna/įspėja/etc. Knygoje daug politikos, dar daugiau veiksmo ir begalės intrigų- nežinai, kas ką išduos, arba kas ką netikėtai išgelbės. Priešas pasirodo esąs ne toks ir blogas, o draugas - ne toks jau nuoširdus; svajonių princas pasirodo besąs tikras kraugerys, o baimę keliantis kareivis - likimo nuskriaustas žmogus. Jų tarpusavio santykiai ir giminystės ryšiai tokie susipynę, kad ilgokai užtrunki, kol susigaudai kas ką myli (ar su kuo mylisi), kas ko nekenčia ir kas ką nužudė. Tam labai praverčia knygos gale esantis giminių sąrašas, kuris po pirmos dalies gerokai sutrumpėjo. Rašytojas skerdžia savo herojus negailėdamas. Atrodo, jau susigyvenai su kuriuo nors veikėjų, ir - bum. Nebėr. Ir nebebus. 

Bet toks jau tas sostų žaidimas - “When you play a game of thrones you win or you die.”  - painus, rizikingas, bet be galo viliojantis.

Toks viliojantis, jog net gaila, kad knyga baigėsi. 

Gera žinia ta, kad yra dar keturios dalys, o autorius dabar rašo šeštąją bei yra pasižadėjęs išleisti septintąją.

Bloga žinia ta, jog tos knygos lietuviškai neišleistos, o žinant mūsų vertėjų tempus, antrosios "Sostų Žaidimo" dalies gali tekti ilgokai palūkėti.

Paguoda - visada galima tobulinti savo anglų ar rusų kalbos žinias arba pasižiūrėt žymųjį serialą Game of Thrones.

Mano vertinimas: 10/10 (o kaip kitaip?)

Detalės:

Žanras: fantastika

Puslapių skaičius: 640

Leidykla: Alma littera, 2012

Iš anglų kalbos vertė Rasa Tapinienė

Jonas Jonasson - "Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo"

Oficialiai: Jono Jonassono romanas „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tai ne tik šimtamečio senuko galbūt paskutinis nuotykis, bet ir subtilaus humoro kupina jo gyvenimo istorija. Alanas Karlsonas buvo visų reikšmingiausių XX a. įvykių liudininkas ir netgi padarė jiems nemažą įtaką.

Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumenu, Franku ir De Goliu.

Švedo J.Jonassono (g. 1961 m.) knyga apie šimtametį 2010 m. Švedijoje tapo perkamiausia knyga, tiražas perkopė milijoną! Po metų dėl teisių aukcionuose varžėsi didžiausios Europos leidyklos, o šiandien knyga išleista 30 šalių. Kino studijos „Walt Disney“ padalinys įsigijo teises ekranizuoti knygą Skandinavijoje.

Subjektyviai: Oj, kaip man reikėjo TOKIOS knygos. Padedančios įveikti neskaitadienius. Kuomet bandau perskaityti tris įdomias, bet gana sunkiai skaitomas knygas. 

Šią tiesiog prarijau. Kitaip ir negalėjo būti - tai tikras subtilios ironijos ir intelektualaus humoro užtaisas! Ne tik atgaivinau savo XX a. istorijos žinias (teko atsiminti, kokią politiką vykdė Mao Dzedungas, kas buvo tas Berija, dėl ko kilo Korėjos karas ir pan.), bet ir nuoširdžiai pasijuokiau.

Linksmas ne tik knygos siužetas, kuriame aprašomi šimtamečio Alano Karlsono nuotykiai pabėgus iš slaugos ligoninės, bet ir spalvingi to paties senuko atsiminimai keliaujant po pasaulį ir geriant degtinę su vienas už kitą žymesne istorine asmenybe. 

Linksmi ir kiti, ne tokie garsūs knygos personažai: jau minėtas laimės kūdikis (labiau tinkamo epiteto negaliu sugalvoti. Dėl ko? Perskaitysit ir patys pamatysit) Alanas Karlsonas, vietinis kaimo kriminalas Julius, bene dvidešimt specialybių studijavęs, bet nei vienos taip ir nebaigęs sumuštinių kiosko pardavėjas Benas, nuolat besikeikianti raudonplaukė Gražuolė, Beno brolis, Alaną medžiojantis vietinis gangsteris, šuo ir dramblys. Ir lagaminas su penkiais milijonais Švedijos kronų. Smagu. O dar pridėjus tokias įžymybės kaip Čerčilis, Trumanas, Dzedungas bei Stalinas gauname tikrą komediją. 

Linksma ir absurdiška iki negalėjimo. Visai kaip gyvenime. 


Mano vertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas, detektyvas

Puslapių skaičius: 480

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš anglų kalbos vertė Astra Alba