Oficialiai: Naujojo genties vado Braudo išvyta iš ją auginusios neandertaliečių genties, žiauriai atplėšta nuo sūnelio, žmonių dukra Aila traukia ieškoti naujų namų ir savųjų, mėlynakių šviesiaplaukių genties. Artėja žiema, moteris randa laukinių arklių slėnį ir ilgai negalvojusi jame pasilieka. Draugiją jai palaiko priglausta kumelaitė ir liūtukas. Jaunoji moteris moka rinkti maistą ir medžioti svaidykle, genties tabu bei draudimų nevaržoma laisvė leidžia išsiskleisti jos žmogiškam išradingumui.
Tolimoje Zelandonijoje į kelionę per priešistorinę Europą ruošiasi broliai Jolandaras ir Tonolanas. Šis nori surasti Didžiosios Motinos Upės ištakas, o brolis Jolandaras trokšta pamatyti kitas gentis ir pasprukti nuo... vestuvių.
Jų keliai susikerta vieną dieną, kai vienatvės ir žmonių ilgesio nukamuota Aila išgirsta šiurpų urvinio liūto riaumojimą ir... sužeisto žmogaus riksmą. Nepažįstamasis yra Kitas, toks kaip ji, žmogus. Aila jaučia baimę ir viltį, išsiilgusi artimo širdis pažįsta meilę ir atranda aistrą, kuri nulems žmonijos ateitį...
Subjektyviai: Štai ir perskaičiau antrąją knygą apie Ailos nuotykius. Ši dar storesnė (736 puslapiai!), tačiau kad geresnė vargiai galėčiau pasakyti. Turbūt vėl pasitvirtino seniai žinoma taisyklė, kad tęsiniai retai pranoksta pirmąją knygą.
Galinga Urvinio lokio genties apimtis man nekliuvo - priešingai, nenorėjau, jog pasakojimas baigtųsi -, o antroji dalis pasirodė nuobodoka, ir neretai aš, perskaičiusi vos porą puslapių, padėdavau ją į šalį.
Žinoma, šioje knygoje taip pat yra šaunių epizodų. Man patiko skaityti kaip Aila prisijaukino arklį, išmoko medžioti su liūtų ir susikūrė buitį. Viena pati, be gentainių. Brolių zelandonų siužetinė linija, priešingai nei daugeliui, man nepasirodė pernelyg įdomi.
Bet visų blogiausią įspūdį man paliko trečias knygos trečdalis, kuomet vienas urvinis sutinka kitą urvinę. Ir prasideda visokie "myliu - noriu - negaliu". Tikrai nesu banalių meilės istorijų mėgeja. O ši būtent tokia, su daug vulgarių ir detaliai aprašytų sekso scenų (taip taip, visokie oraliniai, pozų kaitos ir pasigrabaliojimai jojant ant arklio). Sunku net patikėti, jog homo sapiens akmens amžiuje buvo tokie išradingi tokioje srityje, ypač kai šalimais gyvenantys neandertaliečiai pavaizduoti vos ne kaip gyvuliai.
Tas jausmas, lyg skaityčiau pigų meilės romaniūkštį, gerokai sumažino subjektyvų knygos vertinimą. Bijau pagalvoti, kas dėsis trečioje dalyje. Vis dar tikiuosi, ji bus geresnė.
Ir vis dar manau, jog Aila šauni. Gal net per daug.
PS: Viršelio iliustracija tiesiog nuostabi!
Mano įvertinimas: 6.5/10
Detalės:
Žanras: grožinė literatūra, romanas
Puslapių skaičius: 736
Leidykla: Obuolys, 2013
Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą