Paulo Coelho - "Alchemikas"

Oficialiai: „Alchemikas“ – tai savotiškas romanas-pasaka, pagrįstas rytų išmintimi, tai gyvenimo džiaugsmo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi.

Piemuo Santjagas skaito knygas ir dažnai mąsto apie gyvenimą. Sykį jis susapnavo sapną ir kreipėsi į čigonę, kad ji padėtų išsiaiškinti jo reikšmę. Čigonė paaiškino, kad tai Pasaulio Kalbos sapnas. Jeigu vaikinas šalia Egipto piramidžių kada nors surastų lobį, dešimtąją lobio dalį turėtų atiduoti čigonei už būrimą.

Santjagas leidžiasi ieškoti lobio ir sutinka seną žmogų, kuris pasivadina Salemo karaliumi Melchizedeku, ir moko piemenį gyvenimo išminties: „Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas“. Senukas aiškina, kad kiekvienas žmogus gali turėti ir gyventi savo Asmeninę Legendą ir kad „Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką“. Pasaulyje pasaulyje yra daug sėkmės ženklų, kurių negalima užmiršti, išėjus ieškoti Laimės Paslapties.

Subjektyviai: Puikiausiai atsimenu tuo laikus, kai kilo "Alchemiko" bumas. Tada šią knygą skaitė visi. Visi, išskyrus mane. Nes aš kartais iš principo nemėgstu skaityti to, kas tuo metu būna itin populiaru.

Praėjus dešimtmečiui ir bumui nuslūgus, išseko ir mano principingumas. Ėmiausi skaityti tą garsųjį "Alchemiką". Sakau garsųjį, nes šios knygos arba nekenčia, arba ją dievina. Man tokių aistringų jausmų šis romanas nesukėle. Aišku, tai miela knygutė su nostalgiškai gražia istorija. Tikras lobynas prasmingų, bet kartais ganėtinai banalių minčių - tokių, kuriomis ant savo facebooko sienos dalijasi kas antra paauglė. 

Žinoma, tokios mintys bei istorijos dar niekam nepakenkė. Ir man pačiai visai smagiai susiskaitė, tik visiškai galvoje neužsiliko. Perskaičiau ir pamiršau. Tad ir galvoju, kaip čia nutiko, jog tas "Alchemikas" toksai populiarus buvo. Tikriausiai dėl to, jog tais laikais tokių knygų nebuvo daug. Dabar jas rašo kas tik netingi, ir skaitytojams darosi nebeįdomu. Nors aš pati tikrai nesu istorijų apie "vienuolį, kuris pardavė ferrari, o po to valgė, meldėsi ir mylėjo" gerbėja, gražios pasakos man visai patinka. Taigi prastai vertinti šios knygos negaliu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas 

Puslapių skaičius: 187

Leidykla: Vaga, 2010

Iš portugalų kalbos vertė Rūta Knizekevičiūtė

Margaret Atwood - "Tarnaitės pasakojimas"

Oficialiai: Netolima ateitis. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (Margaret Etvud, gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną "Aklasis žudikas" pelnė prestižinę "Man Booker" premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello "1984-aisiais" ir Aldouso Huxley'io "Puikiu nauju pasauliu".

Subjektyviai: Pasielgiau ganėtinai kvailai pradėjusi skaityt knygą prieš tai nepaskaičiusi anotacijos (kurios priešpaskutiniame puslapyje ar kitoje viršelio pusėje ir nebuvo). Nes pirmuosius dvidešimt puslapių tai ir nesupratau, kokį velnią čia skaitau.

Paskui įsivažiavau, bet vis tik knyga skaitėsi sunkiai. Sunkiai psichologine prasme, nes skaitydama patekau į tokį pasaulį, kuriame jokiu būdu nenorėčiau gyventi. Pasaulį, kuriame po karinio perversmo, viskas pasikeitė. Dabar visa visuomenė griežtai struktūruota, žmonės pa(si)dalinti į tam tikrus vaidmenis: Vadus, Žmonas, Mortas, Tarnaites, Karius... Vadas yra šeimos galva ir skaito Bibliją, Žmona yra namų kaklas ir prižiūri tvarką, kuri patikėta Mortoms, o Tarnaitės atlieka inkubatorių vaidmenį, nes jų vienintelė pareiga - pagimdyti sveiką vaiką, nes Vadas su Žmona vaikų turėti negali. Taigi, visi turi savas funkcijas, aprangą (taip taip, visi kurios nors kastos atstovai rengiasi vienodai), dienotvarkę, užtat nebeturi vardų. Dar egzistuoja daugybė draudimų. Moterims uždrausta lavintis, skaityti, rašyti, naudoti kosmetiką (veidas slapčia tepamas sviestu), o visoms ne Žmonoms - ir kalbėtis. Vyrams irgi ne pyragai: tik aukšto statuso atstovams leidžiama turėti šeimą ir namus, visiems kitiems telieka varvinti seilę, ir jokiu būdu nedaryti su moterim ar su ranka to, už ką gali netekti galvos.

Seksas dingo iš žodynų ir iš miegamųjų. Žmonių santykiuose neliko spontaniškumo, švelnumo, meilės - viskas sterilu ir šalta, kaip operacinėj. Dailūs apatiniai, rankų kremas ir moteriški žurnalai patapo juodosios rinkos prekėmis, už kurių naudojimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Cigaretės, televizoriaus žiūrėjimas ir automobilis - prabanga, kurią ne visi gali sau leisti. O emigravimas į Kanadą daugeliui taip ir lieka neįgyvendinta svajonė. Žmonės neteko praeities ir nebeturi ateities. Lieka tik iki smulkmenų struktūruota dabartis, kurioje ne visi gauna šakutes 

Nepaisant to, kad aš keletu sakinių apibūdinau Gileodo respublikos santvarką, apie pačią knygą rašyti man labai sunku. Rodos, tiek daug apie ją rašyta ir diskutuota, tiek ji girta ir kritikuota, kad nė nebežinau, ką naujo ir įdomaus aš galėčiau pasakyti. Įdomus disutopinis romanas, su įtraukiančia, bet šaltai ir be emocijų pasakojama istorija. Beje, čia labai daug simbolizmo, ypač religinio pobūdžio. Nors kiekvieną puslapį skaičiau susikaupus, atrodo, jog vis tiek kažką pražiūrėjau, kažko iki galo nesupratau, ir taip neprisikasiau gilesnio šio romano sluoksnio, kuris, nė neabejoju, egzistuoja. 

Taigi, visai tikėtina, jog šią knygą skaitysiu dar kartą. Bet taip bus tikrai negreit. Nes vis dar negaliu nusikratyti to skaitant apėmusio ir niekur nedingusio slogučio. 

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas 

Puslapių skaičius: 336

Leidykla: Baltos lankos, 2012

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijanienė

Peter Høeg - "Dramblių prižiūrėtojų vaikai"

Oficialiai: Naujausiame visai šeimai skirtame romane P. Høegas kalba apie tai, kas jam ir daugumai mūsų yra išties svarbu. Kiekvienam mūsų svarbu žinoti, dėl ko mes gyvename, svarbu rasti laimę ir tikėjimą. Taigi – kiekvienas mūsų savyje nešiojasi vidinį dramblį: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesi viduje nešiojasi ir Finų šeima: tėvas pastorius, motina groja bažnyčioje vargonais, trys vaikai – iš pirmo žvilgsnio visiškai normalūs žmonės. Tačiau taip tik atrodo. Vieną gražią dieną abu tėvai paslaptingai dingsta; žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis, norėdami sužinoti, ką gi sumanė gimdytojai, ir apsaugoti juos nuo tolimesnių problemų. Keturiolikmetis Pėteris ir ypač protinga jo sesuo Tiltė pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją – ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų suranda jiems skirtas duris, vedančias į laimę.”

Subjektyviai: Tai antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga (pirmoji, be abejo, buvo garsusis "Panelės Smilos Sniego Jausmas""). Kadangi ana man patiko, tai kažko panašaus tikėjaus ir iš šios. Tačiau pasirodė, jog ši knyga visai kitokia. 

Tai istorija, pasakojama keturiolikmečio Peterio akimis. Turinčio paauglio kūną ir šimtamečio dvasią. Dar turinčio Adamsų šeimynėlės vertus tėvus, indigo seserį (tarp kitko, organizuojančią dvasines praktikas karste), paplaukusį brolį ir dar šunį (jis čia normaliausias). 

Beje, nesileiskit apgaunami pavadinimo - knygoje dramblių nei kvapo. Užtat daugybė trenktų veikėjų (paminėsiu tik keletą bendram vaizdui susidaryti: prie mikrofono kniaukiantis ir miltelius pro nosį šniaukšiantis grafas, adrenalino apsėstas mokyklos direktorius, mamos ir sutuoktinių pareigas tobulai atliekantys viešnamio savininkai-per-brūkšnelį-darbuotojai, multikultūrinė ir multireliginė teroristų-vagių šaika), nelogiškų siužeto posūkių (vieni bėga, kiti juos vejas, o  pakeliui dar spėjama patalpinti lavoną šaldytuve) bei daug (ne)rimtai atrodančių pamąstymų apie religiją, šeimą ir apskritai gyvenimą. 

Ir dabar jums turbūt atrodo, koks briedas toji knyga? Anaiptol. Man be galo patinka tokios tikros nerealios istorijos. Kuriose rimti dalykai "suvynioti" į penkis sluoksnius cinizmu atskiestų linksmybių. Ir kur viskas pagardinta didele doze sarkazmo!:)) Jei jūsų skonis panašus, drąsiai rekomenduoju! Suvalgysit pasigardžiuodami ;)

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas 

Puslapių skaičius: 416

Leidykla: Tyto Alba, 2012

Iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė - Andreikienė