George R. R. Martin - "Varnų Puota"

Oficialiai: „Varnų puota“ – tai ketvirtoji George’o R. R. Martino istorinės fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ knyga.

Joje kuriama šiurpi karo nuniokoto krašto atmosfera, o veiksmas daugiausia sukasi apie Karaliaus Uostą. Ten karaliumi paskirtas devynmetis berniukas Tomenas, o visą valdžią užgrobusi jo motina – karalienė regentė Sersėja. Įtikėjusi kitados jai burtininkės išsakyta pranašyste, jog valdžią iš jos paverš kita karalienė, jauna ir graži, Sersėja nusprendžia pražudyti Tomeno žmoną, karalienę Mardžerę iš Tairelių giminės.

Ir pačiame Vesterose, kur maitlesiais varnais karas pavertė daugybę žmonių, rezgami nauji sąmokslai, sudaromos naujos pavojingos sąjungos ir visi keršija visiems, ypač negailestinga keistoji Akmenširdė – pilkoji moteris, vadovaujanti bastūnams. Tačiau šioje varnų puotoje svečių daug, tik nežinia, kam iš jų pasiseks išlikti gyvam.

Penkių karalių karas beveik baigtas, kraštas merdi, ateina žiema, o karaliaus uoste pražūtingos karalienės intrigos...

Subjektyviai: Visos "Ledo ir ugnies giesmės" serijos knygos man kaip "Pringles" traškučiai - kartą paragavęs negali sustoti. Ir jei prieš atsiversdama knygą dar naiviai galvoju, jog "perskaitysiu keletą puslapių ir padėsiu į šalį", tai dėdė Martinas turbūt springsta juokais, nes romaną įveikiau vos per porą dienų. Gerai, kad buvo atostogos, tai darbai, reikalai ir santykiai su artimaisiais pernelyg nenukentėjo. Tuo labiau, kad ir toliau siaučia GoT virusas, ir apie Westeroso intrigas (deja, dažniausiai matytas seriale, o ne perskaitytas knygose) šneka kas antras (-a).

Po siautulingos, įvykių (ir, ką čia slėpsi, mirčių) kupinos "Kardų audros", ši dalis pasižymi lėtesne pasakojimo eiga. Tačiau tai jokių būdu nereiškia, kad niekas nevyksta. Po Penkių Karalių Karo Westeroso politikoje daug kas pasikeitė: vienų karalysčių karaliai nudobti ir net nepalaidoti, kituose valdo vaikas (kuriam katiniukai rūpi labiau nei politika), o Geležinėse salose vyksta arši kova dėl sosto. Visur tvyro sumaištis, o dauguma herojų (taip vadinamųjų PoV - Point of View character) kažkur keliauja savo reikalais. Kas ieško Starkų mergaičių, kas planuoja tapt Meisteriu, o kai kas bėga nuo savęs ir savo praeities. Apskritai, šioje knygoje kalbama iš 12 (ne visi iš jų numylėtiniai) epopėjos veikėjų pozicijų. Įdomiausios man pasirodė Briennes, Sansos (dabar pakeitusios vardą į Eleina Stoun) ir Sersėjos linijos. Pasigedę Jono Snow, Daneiris ir Tyriono, turėtų griebt sekančią dalį "Šokis su drakonais" , kurioje aprašomi šių herojų nuotykiai. 

Ir nors mūšių mažiau, bet lavonų, pūvančių ant medžių, laukuose ir nusiaubtuose kaimuose netrūksta. Ne veltui knyga pavadinta "Varnų puota". Varnų čia ne mažiau nei lavonų. Tokia jau ta žiauri ir šlykšti karo realybė.  

Giriu autorių už realistiškumą ir už nuostabų pasaulį, kuris sugeba taip įtraukti, kad 700+ puslapių smulkiu šriftu atrodo tiek nedaug....

PS: Galėčiau tradiciškai pabambėti dėl kliūvančio vertimo, bet kokia prasmė? Ypač kai vertėjai šiais laikais tokie arogantiški (galite pasiskaityti trumpą, bet smagų skaitytojų ir vertėjos pasirašinėjimą knygos komentarų skiltyje :)

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: fantastika

Puslapių skaičius: 728

Leidykla: Alma littera, 2014

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Teenage Mutant Ninja Turtles (2014)

Oficialiai: Keturi mieli vėžliukai, įvaldę kovų menus ir pavadinti Renesanso dailininkų vardais, pirmą kartą pasaulį išvydo 1984-ųjų gegužę, komikso puslapiuose. Už teisingumą kovojančių vėžliukų nuotykiai skaitytojams patiko ir, komiksui išpopuliarėjus, vėžliukai nindzės persikėlė į televizijos ekranus. Animacinis serialas tokiu pat pavadinimu buvo pradėtas kurti 1990-aisiais.

Niujorkas išgyvena slogius laikus. Piktadarys Šrėderis geležine ranka valdo visą miestą – pradedant korumpuota policija, baigiant dar korumpuotesnias politikais. Saugumo jausmą seniai užmiršę miestiečiai įbauginti ir praradę viltį. Tačiau vieną dieną kažkas pasikeičia. Tai šen, tai ten pasigirsta keistų gandų apie bebaimius rytų kovų menus įvaldžiusius padarus, kurie priešinasi Šrėderio diktatui ir griauna jo planus.

Gandai turi pagrindą. Į kovą su nusikaltėliais stoja keturi broliai – vėžliukai mutantai nindzės. Kartu su bebaimės reporterės April O‘Neil (aktorė Megan Fox) pagalba Leonardas, Rafaelis, Donatelas ir Mikelandželas siekia į Niujorką sugrąžinti taiką ir teisingumą.

Subjektyviai: Augau tais laikais, kai visam pasauly (Lietuvoj taip pat) siautė tikra turtlemania (o gal turėčiau sulietuvinti ir sakyti - vėžliamanija?). Filmuką apie šiuos kovotojus vėžliukus ne tik žiūrėjo ir apie juos kalbėjo visi vaikai iš mano kiemo, bet mes visi turėjom ir vėžliukų figurėlių, plakatų, netgi komiksų, o atostogų naktis leisdavom prie kompiuterio (to, kurį reikėdavo prijungti prie televizoriaus) žaisdami už mėgstamiausią vėžliuką ir kovodami prieš Rockstead'į, Beebop'ą ir, žinoma, Šrederį. Mano mėgstamiausias vėžliukas buvo Leo. Nes mėlyna spalva yra graži, o katanos irgi nieko :)))

Tačiau... dabar laikai pasikeitė. Filmukų nebežiūriu (nors girdėjau, kad naujas animacinis serialas apie vėžliukus labai neblogas), plakatai ir komiksai sukišti į dėžes palėpėj, o vasaros naktis paskyriau kitiems užsiėmimams. Nepaisant visko, vėžliukų neužmiršau, ir mano atmintyje jie išliko maždaug tokie: 

Dabar, kaip matot iš viršutinio paveikslėlio, jie atrodo kitaip. Išstypo, prisiaugino raumenų ir apskritai labiau primena mutantus. Kaip ir dera pagal pastarųjų metų kino madą, filmo atmosfera tamsi, niūri ir... gleivėta. O ko norėti - juk vėžliukai gyvena kanalizacijoje. Net patikėti negaliu, kad anais laikais man tai atrodė gana romantiška vieta gyventi. Su sąlyga, kad bus daug picos.

Dar keli pastebėjimai apie filmą:

• Siužetas nenustebino, nes viską žinojau iš anksčiau ir pirmenybę atiduodu originaliai priešistorei. Nes sunku patikėti, kad Splinteris išmoko kovos menų iš paprasčiausių knygų ir dar sugebėjo to išmokyti vėžliukus. 
• Vėžliukų charakterius bandyta atskleisti, bet ne iki galo. Labiausiai išplėtotas Mikelandželo personažas. Turbūt dėl to, kad jis labiausiai stereotipiškas.
• Donatello balsas erzinantis. Ir dar tie akiniai...
• April nors graži ir, kaip pridera, su geltona striuke, tačiau vaidina prastai.
• Vėžliukų santykiai su April visai neišplėtoti. Taip ir nepatikėjau, kad jie sugebėjo susidraugauti.
• Šrederis pasirodė nebaisus.
• Nebuvo Rocksteadžio ir Bebopo.
• Nesupratau, kam juostoje reikėjo to April bendradarbio - kad ji paflirtuot su kuo turėtų ar kad mašiną būtų kam pavairuot?
• Filmo trukmė pats tas - veiksmas vyksta greitai, ir žiūrėjimas neprailgsta. 

Susižiūrėjo smagiai, bet galvoj neužsiliko. Multikas patiko labiau. O už nostalgiją vieną balą pridėsiu.

IMDB įvertinimas: 5.9/10

Mano įvertinimas: 6.5/10

Detalės:

Žanras: Action, Adventure, Comedy
Trukmė: 101 min.
Šalis: USA
Režisierius: Johnatan Liebesman
Vaidina: Megan Fox, Will Arnett, William Fictner, Alan Ritchson, Noel Fisher, Pete Ploszek, Jeremy Howard, Danny Woodburn, etc.

Zoe Ferraris - "Liepsnojantis Smėlis"

Oficialiai: Įvykių kupinas ir intriguojantis Zoe Ferraris romanas „Liepsnojantis smėlis“ – tai jaudinanti detektyvinė istorija, praskleidžianti Saudo Arabijos vyrų ir moterų gyvenimo uždangą, nušviečianti tenykštes rytietiškas tradicijas.

Kuomet dingsta mergaitė, jos garsios šeimos prašomas pamaldus dykumų vedlys Najiro aš Šarki imasi vadovauti paieškos būriui. Po dešimties dienų Najiras netekęs vilties surasti pražuvėlę ruošiasi nutraukti paieškas, bet netikėtai mergaitės kūną randa dykumos keliautojai. Paaiškėja, kad Nūfos mirties priežastis ne troškulys – mergaitė nuskendo. Tačiau jos šeima ne itin domisi, kas nutiko iš tikrųjų, ir tai Najirui kelia įtarimą. Vedlys nusprendžia pats tirti Nūfos mirties priežastis. 

Najiras greitai suvokia, kad norint žvilgtelėti į uždarą moterų pasaulį reikia susidraugauti su koronerio įstaigos tarnautoja Katia. Ši moteris kiek kitokia – ji nebijo atsidengti veido ir dirbti valdišką darbą. Bendradarbiavimas su Katia Najirui tampa tikru iššūkiu, mat jis trokšta moters draugijos, bet jaučiasi varžomas griežtų musulmonų papročių ir jo paties įsitikinimų.

Subjektyviai: Mano požiūris yra toksai --> detektyvai yra gėris. Pažintis su kitomis kultūromis yra gėris. O detektyvas, kurio veiksmas vyksta kitoje kultūroje yra dvigubas gėris. Šį kartą nužudymas tiriamas Saudo Arabijoje.

Aišku, detektyvu šį romaną galima pavadinti tik iš dalies. Daugiausia dėmesio čia vis tik skiriama arabų kultūros ypatumams ir (netiesiogiai) moters socialinei padėčiai tos kultūros atžvilgiu. Tikrai ne paskutinėje vietoje ir santykiai tarp Najiro bei Katios - pagal visus detektyvo standartus, jei bylą tiria vyras ir moteris, tai tarp jų būtinai turi įsižiebti romantikos kibirkštys. Juk niekas taip nesuartina, kaip bendras tikslas ir kartu leidžiamas laikas, ar ne? 

Nelabai man patinka skaityti apie visokias romantiškas tarp vyro ir moters spraigančias kibirkštis, bet tiek jau to. Skaityti apie kultūrinius aspektus buvo įdomiau. O detektyvinė linija kiek nuvylė - man pritrūko intrigos, veiksmo, paslapčių ir kitokios (gal labiau sukrečiančios? mistiškesnės? logiškesnės?) atomazgos. Bet anyways nesigailiu kad skaičiau. Negali gi visi rašyt kaip koks Nesbø. Tad pabandysiu ir antros autorės knygos - Skraisčių miestas - paieškot.

Mano įvertinimas: 7.0/10

Detalės:

Žanras: romanas, detektyvas

Puslapių skaičius: 305

Leidykla: Alma littera, 2011

Iš anglų kalbos vertė Liudvikas Gadeikis

Lars Kepler - "Hipnotizuotojas"

Objektyviai: “Kaip ugnis! Visai kaip ugnis!” Tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį.

Subjektyviai: Lars Keplerio (o tiksliau - sutuoktinių Alexanderio ir Alexandros C. Ahndorilų, kurie ir slepiasi po šiuo pseudonimu) knygos mūsų Lietuvėlėje išpopuliarėjo tiesiog turbiniu greičiu, ir aš netgi pradėjau nesmagiai jaustis, kad nei vienos jo (t.y., jų) knygos taip ir neperskaičiau. Tad susiėmiau, ir panaršiusi bibliotekos kataloge iš visų keturių išleistų knygų aptikau tik vieną laisvą - "Hipnotizuotoją". Ką gi, mano miestely, matyt irgi siaučia Keplerio bumas.

Gal jau pastebėjot, kad jaučiu nuoširdžią simpatiją skandinaviško detektyvui žanrui, o Nesbø ir Larsson - literatūrinės mano meilės. Deja, Kepleris manyje tokios meilės nesužadino. Ir ne dėl to, kad romano būta prasto. Visai ne. Viskas čia tvarkoj: yra ir siužetas (beje, ne visai atitinkantis aprašymą), yra ir pagrindiniai veikėjai (beje, tarp jų visai nėra Josifo, o kiti trys - Jonas Lina, Erikas Barkas ir jo žmona Simona), ir kraujo upeliai taškos, bet... niu, stipriai neužkabino nors tu ką. Toks įspūdis, kad norėjo rašyt, kaip Nesbø, ir sukurti tokį patį kietą veikėją, kaip Hūlė ar Bliumkvistą, tik gavos prasčiau. Nemažai kapotų sakinių, nelogiškų bei baisiai primityvių situacijos aprašymų, tad vietų, be kurių detektyve galima buvo apsieiti tikrai netrūko. Kiek žvaliau skaityt pasidarė nuo knygos vidurio, kur rašoma apie Eriko praeitį, kai jis pradėjo dirbti hipnotizuotoju ir turėjo savo klientų grupę, bei kaip jam su jais sekės (arba nesisekė). Įdomu buvo gilintis į grupės dinamiką ir hipnotizuotojo darbo metodus - mano specialybė visgi daro savo, gi kai kur psichologijoje lyg šiol naudojama hipnozė...

Grįžtant prie knygos visgi norėčiau paminėt vieną nemenką jos pliusą - ji LABAI lengvai skaitos. 624 puslapiams įveikti man pakako vos poros dienų, o juk tikrai nebuvo taip, kad nuo knygos negalėčiau atsiplėšt. Tai, galvoju, gal ir kitus šio autorio (t.y., autorių) detektyvus paskaitysiu. Jei tik rasiu bibliotekoje. Arba kai nuslops Keplerio bumas :)))

Mano įvertinimas: 8.0/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 624

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė

The 100-Year-Old Man Who Climbed Out the Window and Disappeared (2013)

Oficialiai: Nugyvenęs ilgą ir gražų gyvenimą, artėjant prie šimtmečio Alanas Karlsonas atsiduria senelių namuose, tikėdamas, kad tai - jau paskutinė stotelė. Tačiau sveikata vyras niekuomet nesiskundė, o leisti dienas su nukvakusiais senukais irgi nebuvo Alano svajonė. Todėl savo 100 metų jubiliejų vyras nusprendžia atšvęsti su trenksmu: išsiruošti į dar vieną kelionę, kokių jo gyvenime jau buvo tūkstančiai. Vien su šlepetėmis (kad niekas neįtartų), Alanas išlipa pro langą ir dingsta...

Subjektyviai: Perskaičiusi kokią nors knygą, visuomet užsimanau pažiūrėti ir pagal ją pastatytą knygą. Ypač jei toji knyga patiko. Knygą apie per langą išlipusį šimtametį jau apžvelgiau prieš gerus metus (kam įdomu, recenziją galite rasti čia), atėjo eilė ir filmui.

Teko skaityti, jog tai buvo bene laukiamiausias festivalio "Kino pavasaris" filmas, sulaukęs nemažai pozityvių įvertinimų. Prie pastarųjų prisidedu ir aš - filmas susižiūrėjo tikrai smagiai. 

Knygą skaičiusiems čia didelių siurprizų nebus - režisierius nesiryžo improvizuot, ir filmo eiga pernelyg nenukrypsta nuo originalo. Tik, kiek atsimenu, čia veikia mažiau veikėjų ir pasirodo mažiau Alano sutiktų politikos pasaulio garsenybių. Bet  tarkim, čia riboto juostos laiko ir biudžeto pasekmė. Tuo labiau, kad pačiam pasakojimui nei kiek nemaišo, ir per visą šimtas keturioliką minučių nuo mano veido taip ir nedingo šypsena, o subtilūs ir - retas atvejis dabartiniame kine - intelektualūs juodojo humoro juokeliai neretai priversdavo ir balsu nusikvatoti. 

Prie šio malonumo prisidėjo visi aktoriai, tačiau labiausiai išskirčiau Robertą Gustavsoną (kuriam iš tiesų prieš Kalėdas suėjo vos penkiasdešimt)  - Alaną jis įkūnija tiesiog puikiai, suteikdamas savo personažui daug naivaus žavesio, kuris ir yra bene pagrindinis visų Alano nuotykių "kaltininkas". Tikrai, režisieriaus vietoje pati nebūčiau parinkusi geresnio aktoriaus! Patiko ir operatoriaus darbas, ir pasakojimo tempas, ir tai, jog scenaristai filme gavo tikrą dramblį...

Žodžiu, tai - linksma ir nuotaikinga istorija, priversianti į gyvenimą žiūrėti kiek paprasčiau. 


IMDB įvertinimas: 7.1/10

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Pavadinimas originalo kalba: "Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann"
Žanras: Comedy, Adventure
Trukmė: 114 min.
Šalis: Švedija
Režisierius: Felix Herngren 
Vaidina: Robert Gustavsson, Iwar Wiklander, David Wiberg, Mia Skäringer, Jens Hulten, etc.