2012 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Brave (2012)


Oficialiai: Nuo senų senovės Škotija buvo apipinta legendomis ir padavimais, tad pagrindine animacinio filmo „Karališka drąsa“ tapo atkakli ir užsispyrusi Škotijos princesė Merida. Rinkdamasi savo gyvenimo kelią, mergina atsisako paklusti senovę menančioms karališkoms tradicijoms ir ryžtasi savo karališką prigimtį iškeisti į svajonę tapti didžia lankininke. Merida meta iššūkį galingiems Škotijos klanams ir jų valdovams – lordams Makgufinui, Makintošui ir Dingvolu. Neatsargus princesės elgesys prišaukia nelaimę, tad dabar karalystei ir Meridos tėvams gresia pavojus, o princesė žūtbūt privalo įveikti pavojingus magijos kerus. Galėdama pasikliauti tik savo pačios drąsa, Merida privalo susikauti su pačiu baisiausiu tamsiųjų Škotijos urvų padaru.


Subjektyviai: Labai norėjau pažiūrėti šį Pixar filmuką, nes a) patiko trailer'is, b) mėgstu pasakas ir c) turiu silpnybę viduarmžiams, Škotijai ir raudoniems plaukams. 

Na, vakar ėmiau, pažiūrėjau ir nenusivyliau. Juosta nuotaikinga ir sklidina šilumos, animacija laaaabai graži (Škotijos kalnai, miškai, uolos ir pilys atrodo įspūdingai), škotai juokingai atrodo ir juokingai šneka, o pasakos moralas - sakyčiau, netgi labai aktualus ir skatinantis susimąstyti.

Aišku, kaip ir visose pasakose, siužetas gana nuspėjamas, kai kurie personažai stereotipiniai, o keletas juokelių atrodo jau n kartų matyti kuriame nors kitame animacijos produkte.

Kita vertus, man pasakos yra tobulas literatūros kūrinys, kuriose yra visko: priešų, raganų, ašarų, netekčių ir vargo, (ne)protingų sprendimų, netikėtų sutapimų, tikrų draugų, džiaugsmo, turtų, meilės ir vilties, - visai kaip gyvenime. O svarbiausia - kiekvienoje pasakoje slypi išmintis ir gyvenimo tiesos- kurios niekada nesensta, retai klysta ir yra visuomet prasmingos.

Galbūt dėl to aš šioje juostoje įžvelgiau daugiau nei nuvalkiotą istoriją su happy end'u, kaip kad gerb. Užkalnis, kurio recenziją neseniai teko skaityti. Ši juosta ne tik apie kartų konfliktą tarp mamos ir dukters (dėl ko kai kam ši juosta gal ir pasirodė mergaitiška) ar didelį aplinkos spaudimus bei stereotipus, verčiančius elgtis pagal nustatytą ir laiko patikrintą, bet ne visiems priimtiną modelį. Ne tik. Tai ir istorija apie globėjišką tėvų meilę, kuri tokia didelė, kad net pasidaro grėsminga (labai geras simbolinis sulyginimas su meška, btw). Apie jaunatvišką maištą, kai iš noro laužyti standartus skaudinami tie, kuriuos mylima labiausiai. Apie kompromisą (jei myli, tai gali ir nusileisti). Apie vertybes. Apie teisę būti savimi ir kurti savo pasaką, - būtinai su laiminga pabaiga.

IMDB įvertinimas - 7.4/10
Mano įvertinimas - 9.0/10


Detalės:

Žanras: Animation, Action, Adventure
Trukmė: 93 min.
Šalis: USA
Režisieriai: Mark Andrews, Brenda Chapman
Įgarsino: Kelly Macdonald, Billy Connolly, Emma Thompson, Julie Walters, Robbie Coltrane, etc.

2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

Looper (2012)

Oficialiai: Ateityje pasaulį užvaldžiusi verslo imperija rado būdą atsikratyti neparankių žmonių. Juos pasiunčia į praeitį. Dabartyje juos pasitinka specialiai paruošti žudikai, nužudantys auką ir atsikratantys kūno. Tačiau ką daryti, kai sulaukęs siuntinio iš ateities pamatai save?

Subjektyviai: Man, kaip veiksmo filmų mylėtojai, šis filmas buvo vienas iš laukiamiausių šiais metais. Dabar galvoju, kad galėjau taip labai ir nelaukt.

Nes, mano akim, jis nebuvo kažkuo ypatingas, ir visos tos šaudynės-gaudynės-slėpynės niekuo nesiskiria nuo kitų veiksmo filmų, kuriuos esu mačiusi. Nežinau, ar aš čia nesusikaupusi žiūrėjau, ar filme iš tiesų trūko įtampos, netikėtų siužetų posūkių ir to jauduliuko, kai tu kažką persekioji, ir pats tuo pačiu esi persekiojamas...

Kita vertus, gali būti, jog filmui koją pakišo (o gal turėčiau sakyt - kadrą patampė?) pernelyg dideli lūkesčiai ir nemažas teigiamų kritikų įvertinimų kiekis - juk kai einu žiūrėti kokio šaudo-gaudo su Statham'u, paprastai nesitikiu kažkokio intelektualaus šedevro, o tik paprasčiausio "džiaugsmo" akims - susišaudymų, palakstymų ir efektingų sprogimų...

Nes realiai šis filmas nėra labai prastas - aktoriai vaidina neblogai, patiko pagrindinis blogietis (tik nežinau, ar jį taip galima taip vadint; - kas matė filmą, supras apie ką aš..), pagrindinė idėja irgi visai nieko (tik buvo galima ją labiau išnaudot, labiau atskleist pagrindinio herojaus - ypač to, iš ateities, psichologinius aspektus, nors gal čia aš jau per daug užsimaniau). Saros personažas (akt. Emily Blunt) taip pat nėra tik kvailutė blondinė ar filmo dekoracija, kas labai dažna veiksmo filmuose.

Žodžiu, nesitikint per daug, tai visai neblogas veiksmo filmas su (ne)nuspėjama pabaiga - kurią daug kas giria dėl originalumo ir kuri man pasirodė laaaabai banali.



IMDB įvertinimas: 7.5/10
Mano įvertinimas: 7.0/10 (nes trūko sprogimų, ahahaha)


Detalės:

Žanras: Action, Crime, Sci-fi
Trukmė: 119 min.
Šalis: USA
Režisierius: Rian Johnson
Vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Bruce Willis, Emily Blunt, Paul Dano, Noah Segan, etc. 

2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

The Tree (2010)


Oficialiai: O‘Neillsų šeima ramiai gyvena jaukiame Australijos kaimelyje. Tačiau vieną dieną skaudi lemtis šeimos gyvenime sukelia chaosą – miršta Piteris, mylintis ir mylimas šeimos vyras ir tėtis. Netikėta Piterio mirtis sukrečia visus – viena lieka sielvartaujanti žmona ir keturi vaikai. Jautriausiai į tėčio netektį sureaguoja aštuonmetė Simona. Mergaitė neigia skaudžią realybę ir nė už ką nenori patikėti, kad tėčio nebėra. Ji įtiki, jog jo siela įsikūnijo į medį, augantį šalia namų. Į tą patį medį, prie kurio kadaise jie kartu praleisdavo daugybę valandų. Simona tiki, kad per medžio lapus jie ir toliau bendrauja... Tačiau senas medis pradeda kelti grėsmę šeimynos namui. Jį reikia nupjauti. Mergaitė pasiryžusi viskam, kad užkirstų tam kelią... Ji negali prarasti tėčio dar sykį…

Subjektyviai: Prieš žiūrėdama šį filmą buvau girdėjusi nemažai puikių atsiliepimų - koks tai esą gražus ir jaudinantis filmas su gilia mintim. Taip, sutinku, filmo idėja tikrai graži, tikrai jaudinanti, tačiau, mano nuomone, ji nebuvo išpildyta iki galo. Na, nepatikėjau aš tuo, kad tame medyje apsigyveno mirusio tėčio dvasia, nepatikėjau aš O'Neil šeimos jausmų (ypač motinos, vaidinamos Ch. Gainsbourg) medžiui (tėčiui/vyrui?) nuoširdumu... Herojai (čia ir vėl man ypač užkliuvo ta vargšė motina) kartais nustebindavo savo poelgiu neracionalumu, o siužetas - nelogiškumu. Per mažai atskleisti kiti vaikų (išskyrus Simone, na, ir gal vyriausiojo sūnaus, Timo) psichologiniai portretai ir jų gedėjimas, kartais galvodavau, kad jie tam, jog užpildytų filmo foną...

Tiesa, Australijos gamtovaizdžiai nuostabūs. Muzika taip pat. Dar balą pridedų už mažosios Morgana Davies, suvaidinusios Simone, vaidybą - ji buvo bene vienintelis personažas, kuris mane įtikino.

IMDB įvertinimas - 6.4/10
Mano įvertinimas - 6.0/10

2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

Kristina Sabaliauskaitė - "Silva Rerum"

Oficialiai: Silva Rerum - lotyniškai „daiktų miškas" - taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike.Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji - kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi. Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį - dėl visa pikta...


Subjektyviai: Mano galva, knygos aprašymas truputį klaidinantis: na, nepradėjau aš kitaip žvelgti į gimtosios Žemaitijos girias, o veidrodėlį rankinėje ir taip nuolatos nešiuojuosi... Aš knygą apibūdinčiau kaip įdomesnį XVII a. lietuvaičių gyvenimo būdo vadovėlį su ganėtinai banalia meilės istorija bei vietos gyvenime nerandančių personažų skandalingais poelgiais ir a la egzistenciniais pasvarstymais "kam gyventi, jei vis tiek mirsim?". 

Kita vertus, visai smagu knygoje sutikti aplankytas vietas, aptikti žinomas pavardes, bei skaityti, kaip baroko laikotarpio mužikai laka degtinę ir graibo kaimo kekšes, kaip tėvas mokina sūnų gyvenimo tiesų, jog "boba yra geriausias draugas po šuns ir arklio", kaip tarpusavyje su lentomis ir lenciūgais mušasi Vilniaus universiteto studentai, kaip besimeldžiantieji sugeba per pamaldas apšnerkšti bažnyčios grindis, ir kaip vargšai žmogeliai tuo pačiu laukia ir pasaulio pabaigos, ir Kalėdų, kurioms pasibaigus (ir išleidus daugybę pinigų) jie jaučiasi dar nelaimingesni nei prieš tai.... Kai pagalvoji, ne tiek daug kas ir pasikeitė per tuos tris šimtus metų :)))

Šiaip autorė rašyti moka - personažų psichologiniai portretai pakankamai išraiškingi, puikiai atskleistas mūsų tautiečių mentalitetas, netrūksta sveikos ironijos... Ir stilius geras - tekstas be dialogų; vienas sakinys - per pusę lapo - o skaityti visai nesudėtinga.


Mano įvertinimas: 8.0/10

PS: Ačiū Vikai už knygą!


Detalės:

Žanras: istorinis romanas, grožinė literatūra
Puslapių skaičius: 285
Leidykla: Baltos lankos, 2011