Shoko Tendo - "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai"

Oficialiai: Su ilgais rudais plaukais ir standžiai aptemtais madingais džinsais 39 - erių Shoko Tendo atrodo kaip bet kuri kita stilinga Japonijos moteris - kol ji nenusimeta marškinėlių, po kuriais slepiasi tatuiruotė, dengianti jos nugarą ir didžąją dalį kūno. Drakonai, feniksai, moteris apnuoginta krūtine ir peiliu dantyse - tai Tendo vaikystės ir jaunystės, praleistos tarp jakudzų, simboliai.

Kai perskaitysite šią autobiografiją, serialas „Sopranai: mafijos kronika", palyginti su Shoko Tendo gyvenimu, atrodys lyg muilo opera. Itin kontraversiškai sutikta Japonijoje ir sulaukusi net 11 leidimų Tekančios saulės šalyje, knyga praskleidžia uždangą į slaptąjį šiuolaikinės Japonijos mafijos - jakudzos - pasaulį.

Subjektyviai: Iš anotacijos tikėjausi ne mažiau kaip japoniškų "sopranų", kuriose rasčiau istorijų apie slaptus gaujų susirinkimus, prekyba narkotikais, svaidomus peilius, nukirstus mažuosius rankos pirštelius ir daug "šaudo-gaudo". Deja. Knyga visiškai neatitiko mano lūkesčių (nors nukirstas mažasis pirštelis ir buvo paminėtas vienoje vietoje, ir apie narkotikus rašyta daug, tiesa, iš kitos barikadų - vartotojų - perspektyvos).
  
Tai - (ne)laimingos moters istorija. Kuri visko matė, patyrė ir vartojo. Apie moterį, kuri vis užlipdavo ant tos pačios gamybos grėblių (t.y., vyrų). Moterį, kurios veiksmai man kartais atrodė tokie nesuprantami, jog norėdavom jai surikt "durne, ką darai?". Ypač tuomet, kai meilužis jai išmuša dantis, o ji sako "aš pati kalta". 

Žodžiu, tai knyga apie auką su visomis joms būdingomis socialinėmis ir psichologinėmis charakteristikomis. Gal dėl to ir nemečiau skaityti šios knygos, nes su tokiomis moterimis man neretai tenka dirbti, o tas darbas tikrai nėra lengvas, kad ir kaip stipriai norisi joms padėti. 
Ir ne visoms baigiasi taip kaip Shoko, kuri - tadadadam - pabaigoj susitvarko gyvenimą, meta netikusius vyrus, ir įgyvendina svajonę - tapo rašytoja. Truputį naivu ir juokinga? Gal. Kol nepagalvoji, jog šios japonės parašyta knyga dabar guli ant mano stalo, kitame pasaulio krašte. Ne toks ir prastas pasiekimas, m? :)

Mano įvertinimas: 6.0/10 - Nors istorija nesukrėtė ir nesužavėjo, tačiau skaitėsi labai lengvai ir greitai - knygą įveikiau per pusdienį. Dar balą pridedu už fantastišką autorės tatuiruotę, kuri ir pavaizduota knygos viršelyje.

Detalės:

Žanras: autobiografinis romanas

Puslapių skaičius: 208

Leidykla: Obuolys, 2008

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė

Driving Lessons (2006)

Oficialiai: Septyniolikmečio Beno (vaidina akt. Rupert Grint) vasaros atostogos bėga skaitant Bibliją, dirbant namie ir mokantis vairuoti iš savo perdėm religingos mamos (vaidina akt. Laura Linney). Tačiau vaikinas neturi kitos išeities ir kantriai vykdo tėvų nurodymus net neįsivaizduodamas savo gyvenimo kitokio. Tačiau net ir nuobodžiausi gyvenimai kada nors pasikeičia. Benui tokia akimirka išaušta tuomet, kai savo gyvenimo kelyje jis sutinką Ivi (vaidina akt. Julie Walters) – buvusią teatro ir kino primadoną, o dabar tiesiog pensininkę, godžiai skaitančią literatūros kūrinius.

Subjektyviai: Vieną žiemos vakarą, kai man dingo internetas, labai neturėjau ką veikti. Ir sugalvojau, kad reiktų pažiūrėti šį filmą, kurį buvau parsisiuntusi jau gana seniai, tik vis apie jį pamiršdavau (kaip jau pastebėjot, man taip dažnokai nutinka).

Koks tai filmas? Visų pirma sakyčiau - mielas. Tai nėra vien komedija (nors kurioziškų epizodų netrūksta), tai nėra vien drama (nors dramatiškų personažų irgi yra - ypač man patinko Beno mama, vaidinama Lauros Linney, kurią tikrai galima apibūdinti žodeliais good Christian bitch). Iš esmės, tai filmas apie savęs paeiškas. Vairavimo per gyvenimą pamokas. Berniuko tapimą vyru (visom prasmėm, hahaha). 

Aktoriai vaidina puikiai, smagu į juos žiūrėti. Pats siužetas nėra labai išskirtinis, labiau orientuotas į įprasto skonio auditoriją. Yra pakrizenimų, yra paverkšlenimų, pamokslas irgi yra, tačiau viskas labai švelnu, subtilu, neperspausta ir tuo pačiu, deja, pakankamai neryšku. Man tai vienas iš tuo filmų, kuriuos įsijungi-pažiūri-pamiršti. Tuomet nė britiškas akcentas ir jaukios Anglijos miestelio gatvelės negelbėja.

Kita vertus, šis filmas - visai geras pasirinkimas šaltam žiemos vakarui, gurkšnojant aviečių arbatą ir už lango drimbant sniegui.

IMDB įvertinimas: 6.8/10
Mano įvertinimas: 7.5/10

Detalės:

Žanras: Comedy, Drama

Trukmė: 98 min.

Šalis: UK

Režisierius: Jeremy Brock

Vaidina: Rupert Grint, Laura Linney, Julie Walters, etc.

Stardust (2007)

Oficialiai: Ši istorija prasideda paprastame Anglijos kaimelyje, o baigiasi pasauliuose, kuriuos sunku ir įsivaizduoti... Jaunasis Tristanas (akt. Ch. Coxas) siekia užkariauti nuostabios, tačiau šaltos merginos Viktorijos (akt. S. Miller) širdį. Ji sutinka priklausyti Tristanui, bet tik tuomet, kai jis atgabens krentančią žvaigždę. Norėdamas išpildyti savo mylimosios norą, įsimylėjėlis leidžiasi į kelionę ir po ilgų klajonių suranda žvaigždę, pavirtusią į nuostabaus grožio mergaitę Aiveiną (akt. C. Danes). Netrukus paaiškėja, kad Tristanas nėra vienintelis, siekiantis žvaigždės. Keturiems karalaičiams ir trims mirusių jų brolių dvasioms, siekiančioms užimti tėvo sostą, vėl jauna norinti tapti piktoji ragana (akt. M. Pfeiffer), piratas, vardu kapitonas Šekspyras, - visiems jiems reikalinga krentanti žvaigždė. Tristatui tenka pati sunkiausia užduotis - išvengti piktavalių pinklių ir laimėti Aiveinos širdį. Filmas „Žvaigždžių dulkės“ sukurtas pagal Neilo Gaimano ir Charleso Vesso to paties pavadinimo bestselerį.

Subjektyviai: Nors ekranizuotos pasakos man patinka, kažkodėl ilgai nekreipiau dėmesio į šį filmą. Net nežinau kodėl: ar dėl kažkada girdėtų neigiamų atsiliepimų, ar dėl to, kad niekas jo nerekomendavo, o gal dėl to, kad ir taip turėjau ką žiūrėti... Bet vieną žiemos vakarą užsimaniusi kažko gražaus ir lengvo, pažiūrėjau "Žvaigždžių dulkes". Ir pasigailėjau, kad to nepadariau anksčiau. Nes filmas labai labai gražus. Ypač vizualiai - tikrai pasijauti lyg nuklydęs į kitą, stebuklingą pasaulį (ačiū gausiems efektams!). Man patiko viskas: pasakiška atmosfera, jaukus Anglijos kaimelis, krentančios žvaigždės, iš šeško vidurių (vargšas šeškas... :() buriančios raganos, graži, bet ne pernelyg saldi meilės istorija, juokeliai ir aktorių vaidyba (Pfeiffer - nuostabi!). Taip, personažai kartais elgiasi šabloniškai ir pabaiga nesunkiai nuspėjama, bet - retorinis klausimas - ar pasakose gali būti kitaip? Jei blogis laimėtų prieš gėrį, visi mėgiami herojai būtų nudobti nemėgiamų, kraujas lietųsi laisvai, o pabaigoj apsibliautumėm iš liūdesio, ar tai vis dar būtų pasaka? Na, nebent ji parašyta mūsų klasiko Biliūno...

Ši - ne tokia. Tai istorija su laiminga pabaiga - pats tas tamsiems žiemoms vakarams, už lango siaučiant pūgai. 

PS: Čia man vienai aktorė, vaidinanti žvaigždę, pasirodė vaidmeniui per sena?

PPS: O aš irgi norėčiau vyro, pasiryžusio dėl manęs parnešti krentančią žvaigždę... ;)

IMDB įvertinimas: 7.8/10

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: Adventure, Family, Fantasy

Trukmė: 127 min.

Šalis: USA, UK, Islandija

Režisierius: Matthew Vaughn

Vaidina: Charlie Cox, Claire Danes, Michelle Pfeiffer, Robert De Niro, Mark Strong, Kate Magowan, etc.

Joanne Harris - "Džentelmenai ir žaidėjai"

Oficialiai: „Džentelmenai ir žaidėjai“ – ketvirtoji britų rašytojos Joanne Harris knyga lietuvių kalba. Šįkart tai psichologinis trileris, kurio veiksmas vyksta senoje šv. Osvaldo gramatinėje berniukų mokykloje Šiaurės Anglijoje. Ką tik prasidėję nauji mokslo metai žada permainas tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Penkiolika metų skrupulingai slėpta istorija tuo iškils aikštėn. Kas tas paslaptingas vienišius, kurio šiurkštūs juokeliai palengva pereina nuo smurto iki žmogžudystės, ir kodėl beveik pamirštas skandalas sugrįžta su tokia stipria smogiamąja jėga? Tai nėra perrašyta istorija. Bet ji galėjo ir būti…


Subjektyviai: Knygos apie mokyklą man kažkodėl labai mielos - gal todėl, jog nuneša į vaikystę? Nors šios knygos tikrai nepavadinčiau miela. Jei manęs paprašytų ją apibūdinti, pirmiausia mintis, šoktelėjusi galvon, būtų - tai knyga apie kerštą. Paranoidinį, apsėstą, kruopščiai suplanuotą, bet sunkiai suvokiamą (net emociškai ir psichologiškai traumuotos vaikystės aplinkybių vargiai pateisinamą) kerštą. Kuris labai gražiai "žiūrisi" tradicinės angliškos mokyklos su bokštais, kriketo aikštelėmis, sargo nameliu, ir aukšta tvora su ženklu "pašaliniams įeiti draudžiama" aplinkoje. Harris yra tikra smulkmenų meistrė: personažų įpročiai, mokytojų tipų įvairovė, mokyklos koridoriai ir netgi puodeliai ar rūkomos cigaretės aprašomi taip raiškiai ir vaizdingai, tarsi pati juos matyčiau, jausčiau, užuosčiau. Neveltui sakoma, jog smulkmenos daro gyvenimą didelį (šiuo atveju galima perfrazuot į smulkmenos daro knygą maloniai skaitomą). Prie to malonumo prisideda charakteringi personažai ir netikėta pabaiga. O netikėtas pabaigas aš mėgstu. Net labai.
Reziumuojant - man tai bene geriausia Harris knyga. Gal netgi geresnė už "Šokoladą". Nes ne tokia saldi ir moteriška.


Mano įvertinimas: 10/10 

Detalės:

Žanras: grožinis romanas, psichologinis trileris

Puslapių skaičius: 464

Leidykla: Versus aureus, 2007

Iš anglų kalbos vertė Eglė Bielskytė

Johan Theorin - "Prieblanda"

Oficialiai: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.

Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.

Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.

Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

Subjektyviai: Perskaičius atsiliepimus internete, susidaro įspūdis, jog ši knyga labai patinka. Arba labai nepatinka. O man? Sakyčiau visai nieko. Neerzino nei knygos lėtumas, nei senjorai, vaidinantys detektyvus, nei banalūs (kai kurie) siužeto vingiai. Labiausiai patiko skandinaviška atmosfera: atoki sala, ištuštėjęs kaimas, apleistos sodybos, akmenys, Baltijos jūra ir kalkynė, knygos siužete užimanti labai svarbią poziciją. Gamta aprašyta taip gražiai, jog gailiuos, kad šią knygą skaičiau ne vėjuotą lapkritį... Turbūt efektas būtų dar didesnis. Nes dabar pabaiga nenustebino: praktiškai atspėjau kaltininką, ir visai ne todėl, jog esu perskaičiusi krūva detektyvų. Tiesiog panaši atomazga pasitaikė jau ne pirmąsyk per mano neilgą pažintį su detektyvo žanru. Tad - rašytojai, pasitelkit fantaziją! 

Siužetas paprastas, skaityti nesudėtinga. Tik va, mane privertė ilgėtis šaltos rudėninės Švedijos. Nes atšiaurios šalys mano širdžiai pačios mieliausios.

PS: O viršelis visgi kraupokas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: detektyvas, trileris 

Puslapių skaičius: 408

Leidykla: Alma littera, 2008

Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė