Subjektyviai: Knygos apie mokyklą man kažkodėl labai mielos - gal todėl, jog nuneša į vaikystę? Nors šios knygos tikrai nepavadinčiau miela. Jei manęs paprašytų ją apibūdinti, pirmiausia mintis, šoktelėjusi galvon, būtų - tai knyga apie kerštą. Paranoidinį, apsėstą, kruopščiai suplanuotą, bet sunkiai suvokiamą (net emociškai ir psichologiškai traumuotos vaikystės aplinkybių vargiai pateisinamą) kerštą. Kuris labai gražiai "žiūrisi" tradicinės angliškos mokyklos su bokštais, kriketo aikštelėmis, sargo nameliu, ir aukšta tvora su ženklu "pašaliniams įeiti draudžiama" aplinkoje. Harris yra tikra smulkmenų meistrė: personažų įpročiai, mokytojų tipų įvairovė, mokyklos koridoriai ir netgi puodeliai ar rūkomos cigaretės aprašomi taip raiškiai ir vaizdingai, tarsi pati juos matyčiau, jausčiau, užuosčiau. Neveltui sakoma, jog smulkmenos daro gyvenimą didelį (šiuo atveju galima perfrazuot į smulkmenos daro knygą maloniai skaitomą). Prie to malonumo prisideda charakteringi personažai ir netikėta pabaiga. O netikėtas pabaigas aš mėgstu. Net labai.
Reziumuojant - man tai bene geriausia Harris knyga. Gal netgi geresnė už "Šokoladą". Nes ne tokia saldi ir moteriška.
Mano įvertinimas: 10/10
Detalės:
Žanras: grožinis romanas, psichologinis trileris
Puslapių skaičius: 464
Leidykla: Versus aureus, 2007
Iš anglų kalbos vertė Eglė Bielskytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą