Indu Sundaresan - "Šešėlių Princesė"

Oficialiai: Keturioliktojo Mogolų imperatoriaus Šah Džahano vaiko gimimas kainavo motinai gyvybę. Netekęs mylimos žmonos, imperatorius pražilo per vieną naktį, o savo kančią įkūnijo įspūdingu pastatu - Tadž Mahaliu.

Apie Mogolų imperatorių dukteris ir seseris tikrai žinomas tik vienas dalykas: nuo imperatoriaus Akbaro (1542-1605) laikų joms buvo uždrausta ištekėti. Sostą galėdavo paveldėti bet kuris (o ne vyriausias kaip Europoje) princas, todėl pretendentų į karūną pakakdavo ir be žentų. Apie asmeninį princesių gyvenimą nežinoma beveik nieko: Mogolų istorikų nedomino bevaikės senmergės, o europiečiai apie griežtai saugomas haremo moteris, dėl menkiausio nieko baudžiamas mirtimi, tegalėjo surašyti turgaus paskalas.

Vyriausioji Šah Džahano duktė Džahanara po staigios motinos mirties tampa tėvo patikėtine, ir tai daugiausia, ko ji gali tikėtis. Kilmė ir tradicijos ją pasmerkia tyliam gyvenimui ir vienatvei. Tačiau princesė nusprendžia nepaisyti draudimų...

Šlama šilkas ir muslinas, kibirkščiuoja briliantai, rūksta smilkalai, tvenkiniuose plaukioja auksinės žuvelės, stori persiški kilimai slopina žingsnius, vėjas atpučia žydinčių medžių aromatą, o naktį aliejinės lempos apšviečia tachtas, kalnus pagalvėlių, vėduokles ir šokėjas. Istorija susilieja su pasaka, ir brangakmeniais nusagstyto narvo durys prasiveria...

Subjektyviai: Prisipažinsiu, man patinka knygos apie egzotiškus kraštus ir kultūras. Net jei siužetas ir pasitaiko nelabai įdomus, bent jau galvon naujų žinių įsimeti.

Mokykloje apie Indijos istoriją mokėmės nedaug (o tuo labiau nieko neteko girdėti apie Mogolų dinastiją!), tad perskaičiusi šią knygą ne tik sužinojau,  jog Mogolai kariavo su aplinkinėmis šalimis ir portugalų kolonistais dėl Hindustano teritorijų, kam buvo pastatytas Taj Mahalas, kaip vadinasi indiški drabužiai (čoli, čūrydaras, nadiris...), kas yra padšah begam, čauganas ir dar visa galybė indiškų ir islamiškų terminų. Tad savo istorijos ir kultūros žinių bagažą papildžiau neblogai, o ir didelis noras nuvykti į Indiją atsirado...

Netrumpas naudotų įstorinių šaltinių sąrašas knygos gale sudarė įspūdi, jog  pasakojimas buvo rašomas remiantis realiomis istorinėmis aplinkybėmis (dėl viso pikto patikrinau wikipedijoj - tokie imperatoriai tikrai egzistavo, ir jie tikrai turėjo tokius vaikus). Pliusas autorei ir už žemėlapius bei giminės medį - buvo įdomu ir tikrai palengvino skaitymą.
  
O kaip dėl paties knygos siužeto? Na, iš pradžių ji man skaitėsi gana sunkokai: kliuvo stilius, painiojosi veikėjų vardai, žmonos ir vaikai, tačiau paskui įsivažiavau. Bet, jei atvirai, knyga manęs pernelyg nesužavėjo. Gal dėl pakankamai banalios istorijos, gal dėl to, kad nepatiko pagrindinė veikėja. Kuri pasirodė labai neįžvalgi ir pasipūtusi. Nors knygoje ji vaizduojama kaip itin protinga, tačiau taip ir nesuprato, kad vilkint šifono rūbus priešais degančias žvakes staipytis nevalia (nes užsidegsi), ir kad skaudindama artimus žmones pati bus įskaudinta (nes žmonės supykę keršyja). Ir dar paskui stebisi, jog nebėra nei gražaus kūno, nei laisvės, nei valdžios. Bet taip jai ir reikia.

Apskritai, labiausiai patikęs personažas ir buvo tas kerštaujantis Džahanaros vyresnysis brolis. Kuris po to nužudė savo tris brolius ir įkalino tėvą. Žiauru, bet toks jau tas gyvenimas, kai tikslas pateisina priemones.

Mano įvertinimas: 5.5/10


Detalės:

Žanras: istorinis romanas
Puslapių skaičius: 352
Leidykla: Alma Littera, 2010
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

The Sisterhood Of The Traveling Pants (2005)

Oficialiai: Filmas sukurtas pagal rašytojos Ann Brashares to paties pavadinimo romaną ir pasakoja apie ypatingą keturių, pirmą kartą išsiskyrusių, draugių vasarą.

Apsipirkinėdamos keturios jaunos moterys pigioje parduotuvėje randa porą džinsų, kurie joms visoms puikiai tinka. Jos nusprendžia tuos džinsus panaudoti kaip draugystės simbolį, kai bus atskirtos kelis mėnesius. Kiekviena dėvi džinsus po savaitę ir stebi, kokią laimę jie atneš, po to džinsai siunčiami kitai draugei. Nors ir toli viena nuo kitos, tą nepamirštamą vasarą jos kartu patiria gyvenimo džiaugsmą, meilę ir netektį.

Subjektyviai: Paprastai filmų apie paauglių meiles-seiles ir keliolikmečių problemas nežiūriu, tačiau šiam padariau išimtį. Kodėl? 

Visų pirma, giliais savo pačios paauglystės laikais skaičiau knygą, pagal kurią pastatytas šis filmas, ir ta knyga, atsimenu, man labai patiko. Antra, sirgau gripu ir neturėjau ką veikti. Trečia, kaip jau minėjau kažkaka anksčiau, kartais apima tokia nuotaika, kai norisi kažko lengvo, gražaus ir paprasto.

Dabar apie filmą - jis tikrai buvo toks, kokio ir tikėjaus: lengvas, gražus ir paprastas (bet tikrai nesakyčiau, jog primityvus!). Pats filmas sukasi apie keturias šešiolikmetes merginas - panašias (nes kaip ir visos paauglės, išgyvena pirmąją meile, įsidarbina pirmajame darbe, išgyvena pirmąją netektį, pirmąkart išvyksta atostogauti toli nuo namų...), tačiau tuo pačiu ir skirtingas. Kiekviena iš veikėjų turi savo charakterį, temperamentą ir požiūrį į gyvenimą: nuoširdi jautruolė Carmen (akt. A. Ferrera), drovi ir rami gražuolė Lena (akt. A. Bledel), sportiškoji nuktrūktgalvė Brigit (akt. B. Lively) ir sarkastiškoji maištautoja Tibby (akt. A. Tamblyn). Visas jas vienija daug metų trunkanti draugystė, beveik vienu metu pagimdžiusios mamos ir... džinsai, stebuklingai tinkantys joms visoms. Džinsai - labai svarbus istorijos elementas, simbolizuojantis nuoširdžią ir tvirtą draugystę. Tikros draugės gali tave apšaukti, tau moralizuoti, su tavim susipykti, tačiau jos visada išties pagalbos ranką ar atkiš draugišką petį išsiverkti. Ir nesvarbu, kur bebūtum - kaiminystėje, kitame mieste ar kitame žemyne...

Žodžiu, tai visapusiškai pozityvus filmas. Ir linksmas, ir truputį liūdnas, ir netgi susimąstyti skatinantis (o to iš tokio filmo, prisipažinsiu, nesitikėjau). Bei labai priverčiantis ilgėtis paauglystės. To meto, kai visos draugystės atrodė pačios tikriausios, meilė - pati didžiausia, o kiekviena vasara buvo  pati laukiamiausia. Nes šventai tikėjom, jog ji atneš kažką ypatingo.

IMDB įvertinimas: 6.6/10
Mano įvertinimas: 8.0/10


Detalės:

Žanras: Drama, Comedy, Adventure, Romance
Trukmė: 119 min.
Šalis: JAV, Graikija
Režisierius: Ken Kwapis
Vaidina: Amber Tamblyn, Alexis Bledel, America Ferrera, Blake Lively, 
Jenna Boyd, etc.

Pagal Ann Brashares novelę "Keliaujančių kelnių seserija".

Suzanne Collins - "Liepsnojantis Įtūžis"

Oficialiai: Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis“  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų –  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.

Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...

Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Subjektyviai: Labai dažnai (deja, net pernelyg dažnai) pasitaiko, jog iš visos  trečioji trilogijos dalis būna pati prasčiausia. Mano nuomone, šiai knygai tai netinka. Net jei jose visai nerašė apie bado žaidynes :D Net ir be jų, ši trilogijos dalis tamsiausia, niūriausiai ir liūdniausia. Daug narsaus pasiaukojimo, beprasmių mirčių, neįvykdytų užduočių. Bet karas yra karas. Ir net nežinau, kas - karas ar bado žaidynės - yra blogiau.

Labiau atskleisti ir kiti, antraeiliai personažai; kai kurie iš pasidaro mielesni net už pagrindinius. Nes Ketnė šitoj knygoj mane truputį erzino: pasidariusi abejinga, lengvai manipuliuojama, nuolat dvejojanti (sutikti ar nesutikti? daryti ar nedaryti? pasibučiuot su tuo ar su anuo?), plaukianti pasroviui, kol kiti žmonės už nugaros sprendžia jos likimą. Kita vertus, ar galima tuo kaltinti merginą, kuri tiek daug iškentėjo ir tiek daug neteko? Ir kaip turi jaustis Ketnė, kai niekada nenorėjusi tapti heroje, yra verčiama ja būti? 

Pabaiga nebuvo nusaldintas happily ever after variantas. Ji liūdna, skaudi, gyvenimiška. Ne tokios tikėjaus. Ir turbūt netgi ne tokios norėjau.

Apskritai, man visos trys knygos patiko ne tik dėl įtempto siužeto, bet ir dėl tikroviškumo. Nes diktatūra tikrai praplauna smegenis. Nes kartais mūsų aukos tampa beprasmės. Nes gyvenimas mus ima ir nuskriaudžia. Ir po to atsigauti labai sunku. O kai kurie taip ir neatsigauna...

Beje, trečioje knygoje man atmintin įstrigo daina "Pakaruoklio daina". Dalinuosi žodžiais:

Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur jie pakorė tą, kuris neva nužudė du?
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Ar tu, ar tu 
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur miręs vyras mylimosios meldė gelbėtis ir sprukt.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur aš liepiau tau bėgt – ir būtume laisvi abu.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Ar tu, ar tu 
Jau ateini po tuo medžiu
Su virvės vėriniu ant kaklo — supkis su manim kartu.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.

Mano įvertinimas: 9.0/10




Detalės:

Žanras: fantastika, grožinė literatūra 
Puslapių skaičius: 376
Leidykla: Alma littera, 2011
Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė

Suzanne Collins - "Pavojinga Meilė"

Oficialiai: Gudrumu Ketnė išplėšia pergalę Mirties žaidynėse. Abu paaukotieji iš 12-os apygardos lieka gyvi ir tampa Žaidynių nugalėtojais. Ketnė jaučiasi beveik laiminga. Pagaliau ji grįžta namo, pas savo šeimą, susitinka su senu medžioklės draugu Geilu. Bet viskas klostosi ne taip, kaip norėtų Ketnė. Geilas laikosi nuo jos atstu, o santykiai su Pitu atšąla. Žmonės šnabždasi apie sukilimą prieš Sostinę. Neramumus, prezidento manymu, sukėlė Ketnė su Pitu.

Pati to nežinodama, Ketnė tampa sukilimo simboliu. Mergina dvejoja: bėgti su artimaisiais ir draugais ar prisidėti prie sukilėlių. Viskas pastatoma ant kortos, kai Ketnė su Pitu leidžiasi į Nugalėtojų turą. Jeigu jiems nepavyks įtikinti prezidento ir Panemo gyventojų savo neblėstančia meile, jų artimieji bus išžudyti.

Antroje „Bado žaidynių" trilogijos dalyje Suzanne Collins toliau pasakoja Ketnės Everdin istoriją. Merginai tenka patirti dar daugiau išmėginimų. Rašytoja stebina skaitytojus netikėtais siužeto posūkiais.

Subjektyviai: Labai norėjau perskaityti šį "Bado žaidynių" tęsinį, tačiau, kaip tyčia, ši knyga iš bibliotekos vis būdavo užsakyta. Galiausiai praėjo geri trys mėnesiai nuo to momento, kai užverčiau paskutinius pirmosios dalies puslapius.

Gal dėl to man "Pavojinga meilė" skaitėsi ne ką blogiau nei "Bado žaidynės". Tiesa, veiksmo daug mažiau - pačioms bado (mirties?) žaidynėms skirta vos pusė knygos. Žinant mano sadistinius polinkius šios trilogijos atžvilgiu, man tai nemažas praradimas. Tuo labiau kad knygos įžanga pakankamai ilga (127 psl.), ir jei tai pirmajai trilogijos daliai visai netrukdė, antrajai šiek tiek pamaišė - kam gi įdomu skaityti apie tai, kas ir taip aišku?

Knygoje toliau plėtojami psichologiniai pagrindiniai veikėjų portretai, daug dėmesio skiriama santykiams tarp Ketnės ir Pito (pagr. veikėjos meilė nr. 1), Ketnės ir Geilo (meilė nr. 2), Geilo ir Pito, Ketnės ir jos mentoriaus Heimičo, etc. 

Ketnė, nors ir pateikiama kaip tikra herojė, tačiau ji, kaip ir visi, klysta, pyksta, skaudina, vėliau - gailisi, taikosi ir atsiprašinėja. O po to dvejoja, abejoja ir bijo. Nieko neįprasto, užtat labai žmogiška. 

Kiti herojai irgi nieko - myli, jaučia, kovoja, ir, žinoma, bando išgyventi.

Pačios žaidynės trumpesnės, bet žiauresnės, kupinos negirdėtų mutantų, spąstų ir pavojų. Man visai patiktų, jei knygoje atsirastų arenos žemėlapis - toks, kaip kad "Žiedų valdove". Tikrai būtų lengviau skaitant įsivaizduoti, kur vyksta veiksmas.

Aj, o knygos pabaiga labai netikėta ir šokiruojanti. Laukite tęsinio... ;)

Mano įvertinimas: 9.0/10 

PS: Užkliuvo pavadinimo vertimas - nuo kada "Catching Fire" verčiamas į "Pavojingą meilė"? Dabar iš pavadinimo atrodo, jog tai - pigus meilės romaniūkštis, o juk ši knyga tikrai ne tokia...

Detalės:

Žanras: fantastika, grožinė literatūra 

Puslapių skaičius: 352

Leidykla: Alma littera, 2010

Iš anglų kalbos vertė Simona Kaziukonytė

Suzanne Collins - "Bado Žaidynės"

Oficialiai: Ar įmanoma išgyventi laukinėje gamtoje, kai varžovai stengiasi tave nugalabyti? Ant kadaise buvusių Šiaurės Amerikos valstijų griuvėsių įkurta Panemo valstybė, sudaryta iš dvylikos apygardų. Šalį griežtai ir negailestingai valdo Sostinė, ji verčia apygardas paklusti, kasmet reikalauja atsiųsti po vieną vaikiną ir merginą dalyvauti Bado žaidynėse, žiauriame realybės šou, kuriame kaunamasi iki mirties.

Šešiolikmetė Ketnė Everdin pasiryžta tapti paaukotąja vietoj savo dvylikametės sesutės Primos. Mergina yra užgrūdinta gyvenimo, nes po tėvo mirties jai teko išmaitinti šeimą. Ketnė - tikra kovotoja, sumani, apdairi, puiki šaulė. Šios savybės leidžia jai siekti pergalės Bado žaidynėse. Tačiau jai teks rinktis tarp noro išgyventi ir žmogiškumo, tarp pergalės ir meilės.

Garsi rašytoja Suzanne Collins „Bado žaidynėse" sulydo veiksmą ir mintį, meilę, neapykantą ir išdavystę. Knyga sulaukė nepaprasto populiarumo (ji išversta į 32 kalbas), apdovanota daugybe premijų, pagal ją kuriamas filmas.

Subjektyviai: Tiesą sakant, šią knygą skaičiau senokai - prieš gerą pusmetį, kuomet norėjosi kažko lengvo, greitai skaitomo ir padedančio užmiršti visą magistrinio darbo rašymo stresą skaitalo. Ar ši knyga padėjo man tai užmiršti? Taip. Ar ji greitai susiskaitė? Taip. Tik nežinau, ar drįsčiau pavadinti ja lengva. Siužetas - tai realybės šou, kuriame 24 paaugliai yra priversti žudyti vienas kitą. Kaip miela... 

Visgi, kaip ir visi realybės šou, ši knyga labai įtraukianti, pradėjus skaityti sunku paleisti iš rankų, taip ir norisi sužinoti, kaip ten kas, kas ir nuo kieno rankos mirs sekantis mirties žaidynių dalyvis (kokia aš sadistė... :D). Pasaulis aprašytas labai vaizdingai, nejučia net pagalvot, ar tik ne tas pats mūsų laukia su tokia ekonomine ir socialine politika bei tuo propaguojamu dirbtinumu visame kame? Mirties žaidynių faktas nėra numestas iš oro: eigoje gana logiškai paaiškinama, kas, kaip ir kodėl. Ir kam tai naudinga (juk realybės šou ir kuriami todėl, kad tai apsimoka...). Nepamiršti ir visi būtini tokių šou atributai: įvaizdžio, televizijos ir balsuojančiųjų galia.

Knygos veikėjai taip pat gana realistiški - jie dar vaikai, o jų problemos ir situacija nevaikiškos - turi žudyti arba būsi nužudytas pats. Ir nors pabaiga gana nuspėjame, patiko, jog buvo išvengta perdėto herojiškumo. Juk vis tik nužudyti kitą vaiką nėra lengva. Ir to neįmanoma pamiršti visą likusį gyvenimą.

Mano įvertinimas - 9.5/10

Detalės:

Žanras: fantastika, grožinė literatūra 

Puslapių skaičius: 352

Leidykla: Alma littera, 2010

Iš anglų kalbos vertė Ina Jakaitė

The Help (2011)

Oficialiai: 1960-ieji, Misisipė, JAV. Skeeter (akt. Emma Stone), vos baigusi universitetą grįžta namo. Į apmirusį miestelį, kuriame niekas nevyksta. Jauna mergina svajoja tapti rašytoja ir išsivežti į platųjį pasaulį, tačiau padoriai Džeksono miestelio merginai nedera taip elgtis ir kurti kvailas iliuzijas. Pagal nerašytą gyvenimo planą mergina turėtų ištekėti už deramo jaunikio bei pasišvęsti šeimai ir namams. Aibileen (akt. Viola Davis) – trimis dešimtimis už svajoklę Skeeter vyresnė juodaodė, jos geriausios draugės namų tvarkytoja. Išmintinga moteris visą savo gyvenimą paskyrė darbui baltųjų namuose, auklėjo jų vaikus ir, regis, pamiršo gyvenimo skonį dar tuomet, kai likimas atėmė iš jos vienintelį sūnų. Minny (akt. Octavia Spencer) – didžiausia aštrialiežuvė ir aršiausia tarnaitė visame Džeksone, liežuvio dėka niekuomet ilgai neužsibūnanti naujoje darbo vietoje. 

Įsidarbinusi vietiniame laikraštyje jaunoji žurnalistė sumano pakalbinti ilgametę darbo patirtį turinčias juodaodes tarnaites. Tačiau mergina net nenumanė, jog Aibileen ir Minny gyvenimo patirtis tokia skaudi, o abi moterys vos prabilusios sugeba pravirkdyti dangų ir prajuokinti akmenį.

Subjektyviai: Apie šį filmą girdėjau visko. Esą tai filmas tik boboms (nes tik bobos vaidina). Esą juodaodžių socialinės problemos septintajame dešimtmety mums, XXI a. lietuvaičiams, neaktualios. Esą filmas pernelyg ištemptas. Tiesa, dar girdėjau, jog filmas labai geras. 

Asmeniškai sutinku tik su paskutiniuoju pasakymu. Nes filmas nei man prailgo, nei atsibodo, ir tikrai nepasirodė, jog jis skirtas tik boboms. Taip, filmo centre - beveik vien tik moterys, tačiau filmas iš esmės ne tik apie tai. Apie daug gilesnius dalykus - žmogaus orumą, žmogaus teises, ir, svarbiausia, žmogiškumą. Šios temos niekada nesensta, jos aktualios visur ir visais laikais.

Filmo siužetas nors ir sukrečiantis, o juodaodžių moterų patirtys griebia už širdies, tačiau jis, galima sakyti, nepraranda giedros nuotaikos. Yra ir labai gerų juokelių apie klozetus ir pyragus (nespoilinsiu, pasižiūrėkit patys ;))

Labai patiko, kaip filme pavaizduotos juodaodės tarnaitės: nei jos aukštinamos ir parodomos kaip didvyrės, nei jos pateikiamos kaip aukos, kurių kančia būtų mėgaujamasi. Jos - kaip ir visos moterys - ir verkia, ir juokiasi, tačiau parklupusios stojasi ir eina toliau, o ne kaip kokios vergės Izauros ar Marisolės savaitę dėl to paties bliauna medį apsikabinusios.

Aktoriai dirba nepriekaištingai, personažai - labai spalvingi, skirtingi, puikiai išpildyti, nenuostabu, jog viena iš aktorių - O. Spencer - gavo oskarą už geriausią antraplanį moters vaidmenį. Tiesa, gal kiek ir trūko ryškesnių vyrų vaidmenų, nes filme jie tarsi atliko tik dekoracijų vaidmenį.

Ajjj, ir dar... tas žymusis septintasis dešimtmetis ir visi jam būdingi atributai: spalvingos pūstos suknelės, nuo laiko pertekliaus sukietėjusios šukuosenos, kadilakai, popietėmis žaidžiamas bridžas, bet kuria proga geriamas viskis ir bet kur rūkomos cigaretės - taipogi pavaizduotas įspūdingai.

Taigi, filmas man tiko ir patiko tiek emociniam (personažai + siužetas + pagrindinė mintis), tiek sensoriniam (vaizdas + muzika) lygmeny. Manau, žiūrėsiu dar ne kartą, kai užsimanysiu kažko gyvenimiško ir šviesaus.

IMDB įvertinimas: 8.0/10
Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: Drama
Trukmė: 146 min.
Šalis: USA
Režisierius: Tate Taylor

Vaidina: Emma Stone, Viola Davis, Octavia Spencer, Jessica Chastain, Ahna O'Reilly, etc.