Source Code (2011)

Oficialiai: Kapitonas Kolteris Styvensas (akt. Jake Gyllenhaal) pabunda priemiestiniame Čikagos traukinyje. Jis nežino, nei kaip čia pateko, nei kas jis toks. Tačiau mergina, sėdinti šalia jo, atrodo puikiai jį pažįsta: vis vadina jį Šonu. Ji vardu Kristina (akt. Michelle Monaghan) ir elgiasi labai familiariai. Pažvelgęs į veidrodį traukinio tualete, Kolteris dar labiau susipainioja - jis, regis, prisimena, kas jis toks, tačiau iš veidrodžio į jį žvelgia ne jo veidas. Kapitono sąmyšį ir apmąstymus nutraukia netikėtas sprogimas. 

Kolteris vėl pabunda nepažįstamoje vietoje, tačiau šįkart aiškiai suvokia, kas esąs. Netrukus Kolteris sužino, jog yra ypatingos eksperimentinės užduoties dalyvis. Jis privalo surasti sprogdintoją, padėjusį bombą priemiestiniame Čikagos traukinyje. Eksperimentinės programos vadovai (akt. Vera Farmig ir akt. Jeffrey Wright) Kolteriui paaiškina, jog eksperimentas vadinasi „Išeitinis kodas".

Tai programa, kurios pagalba Kolteris gali patekti į kito žmogaus kūną likus 8 minutėms iki jo žūties. Išeitinio kodo pagalba jis buvo „įkeltas" į sprogusio traukinio keleivio, Šono, kūną. Sprogimas, įvykęs priemiestiniame traukinyje, ne paskutinis. Kitas numatomas taikinys - Čikagos centras. Jei sprogdintojo niekas nesustabdys, gali žūti milijonai žmonių. Taigi, Kolteris, Šono kūne, išgyvena pirmąjį sprogimą vis iš naujo ir iš naujo, trumpomis 8 minučių atkarpomis, po truputį rinkdamas įkalčius ir stengdamasis išsiaiškinti, kuris iš traukinio keleivių yra sprogdintojas.


Subjektyviai: Tai filmas, užkabinęs mane nuo pirmos minutės. Iš pradžių buvo įdomu, kaip ir kodėl, tas žmogus atsidūrė ne savo kaily. Vėliau atsirado intriga išsiaiškinti, kas buvo tas (ar ta) sprogdintojas. Kartu su kapitonu įtarinėjau visus traukiny buvusius asmenius, ir visi atrodė laaaabai įtartini, net ir pats pagrindinis herojus, ar ta nekalto veido mergina. O galiausiai buvo smalsu, kuo viskas baigsis.

Priešingai nei kituose tokio žanro filmuose, čia iškart einama prie reikalo: vystant siužetą nėra jokios ilgos įžangos, kas padeda išvengti nuobudulio smegenims ir akims. Filmo tempas greitas, veiksmo scenos vos spėja keisti viena kitą. Nėra daugybės betikslių dialogų (išskyrus gal pora, ir, taip taip, jie buvo tarp vyro ir moters) ir siužeto vyniojimo į vatą: čia greit išsiaiškinama, kas yra išeitinis kodas, greit mezgasi santykiai, greit randamas sprogdintojas. Dėl to juosta nepraranda dinamiškumo, o įtampa, prigriebusi nuo pat pirmųjų kadrų, nepaleidžia iki pat filmo pabaigos.

Negaliu nepagirti aktorių, mano kuklia nuomone, jie suvaidino puikiai. Ypač išskirčiau J. Gyllenhaal. Žiūrėdama į jį taip ir jutau herojaus beviltišką padėtį, kai nori nenori, tenka visa galva pasinerti į išeitinio kodo eksperimentą. O tas eksperimentas kartą pričiupęs, lengvai nebepaleidžia. Žodžiu, visai kaip ir manęs šis filmas.

Beje, Source Code (ir ypač jo pabaiga) tarp Lieuvos ir pasaulio žiūrovų sukėlė daug diskusijų: kas ieškojo logikos klaidų, kas pasitelkdamas kvantinės fizikos dėsnius bandė paaiškinti išeities kodo, kas siulė savus filmo užbaigimo variantus... Pripažinsiu, ir man filmas su tokia savo pabaiga galvoje paliko neaiškumo jausmą, tad kilo daugybę minčių apie tai, "kodėl viskas vyko būtent taip..." ir "kas jei...". Bet tai irgi priskirčiau prie filmo pliusų - gi mąstyti sveika :)

IMDB įvertinimas: 7.5/10
Mano įvertinimas: 9.5/10

Detalės:

Žanras: Mistery, Sci-fi, Thriller
Trukmė: 93 min.
Šalis: USA
Režisierius: Duncan Jones

Vaidina: Jake Gyllenhaal, Michelle Monaghan, Vera Farmiga, Jeffrey Wright, etc.

Oliver Pötzsch - "Koriko duktė ir juodasis vienuolis"

Oficialiai: Pūga juosmenį siekiančiu kilimu užkloja snaudžiantį Bavarijos Alpių kaimelį ir įkalina visus namuose tą vakarą, kai pastorius įsitikina suvalgęs užnuodyto maisto. Jausdamas, kaip paralyžius kyla kūnu, šventikas paskutinėmis valios pastangomis grįžta į bažnyčią ir nubraižo šerkšne paslaptingą ženklą... Išsiaiškinti, ką reiškia apvestas lotyniškas užrašas ir kas užnuodijo šeimininkės paliktas spurgas, imasi pastoriaus sesuo su budeliu Jakobu Kuizelu, sumania jo dukra Magdalena ir jos garbintoju, gydytojo sūnumi Simonu. Kelių mįslių įminimas atves tyrėjus pas senovės tamplierius ir tariamą ordino lobį. Vis dėlto ne jie vieninteliai ieško legendinių turtų. Nuolat ant kulnų lipa pavojingi ir paslaptingi, lotyniškai šešėliuose besikuždantys vienuoliai, kurie palieka našlaičių kvapą ir aukų kūnus...


Subjektyviai: Suskaičiau ir antrąją knygą apie koriką, jo dukterį ir savimylą daktarėlį. Šįkart kompanija, prie kurios prisijungia ir prancūziškai besikeikianti pirklė, vaikosi Tamplierių lobį, o juos vaikosi koviniai vienuoliai ir miškuose tūnantys plėšikai. 

Žodžiu, veiksmo yra, meilės trikampis yra (šitas man ne itin aktualus buvo, bet juk ne visi mėgsta ta patį), mįslių irgi sočiai. Tiesa, visos tos mįslės ir nuorodos į Tamplierių lobį kartais atrodo gana primityvios, bet, pasirodo, nemažai autoriaus aprašytų dalykų iš tiesų egzistuoja Vokietijos glūdumose, kurius jis, prieš rašydamas knygą, kruopščiai išanalizavo. Belieka paspaust autoriui dešinę už pastangas!

Ir nors į rimtus istorinius detektyvus ši knyga nepretenduoja, tačiau kelios smagios valandos garantuotos. Bent jau man susiskaitė net skaniau už pirmąją. Ir net nežinau kodėl - ar dėl atitinkamos mano nuotaikos, ar dėl to, kad istorijoje daugiau nuotykių ir mažiau kankinimų?

Beje, knygos gale rasit neblogą poros dienelių maršrutą šio romano pėdsakais. Taip net užsinorėjau į Bavariją. Kas kartu? ;)  


Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: istorinis romanas, grožinė literatūra 

Puslapių skaičius: 592

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Ježak

Francoise Sagan - "Po mėnesio, po metų"

Oficialiai: Françoise Sagan (1935-2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų. Būdama vos devyniolikos metų, ji išgarsėjo visame pasaulyje pirmuoju romanu „Sveikas, liūdesy“. Šioje knygoje – trys romanai: „Po mėnesio, po metų“, „Ar mėgstate Bramsą?“, „Kapituliacijos signalas“.

Gyvenusi audringą gyvenimą, bendravusi su Holivudo žvaigždėmis, buvusi aistringa lošėja, turėjusi problemų su alkoholiu ir netgi teista dėl mokesčių vengimo, apie savo gyvenimą Sagan sakė: „Jei nerašyčiau, gyvenčiau blogai. O jei negyvenčiau, rašyčiau blogai“. Jos romanų temos – meilė, žmonių tarpusavio santykiai ir jų žlugimas dėl nuobodulio ir abejingumo. Meilė sukrečia jos veikėjų kasdienybę, sujaukia jausmus, bet palieka vien skausmą ir ilgesį, nes Sagan pasakoja sunkiausias ir painiausias istorijas. Kurį vyrą rinktis moteriai – bendraamžį nuobodą ar mielą, aistringą, bet penkiolika metų jaunesnį? Kaip mylėti šaltą ir išpuikusią moterį? Tokie klausimai kyla trijų šioje sudėtų romanų veikėjams.

Subjektyviai: Ką gi, pagaliau ir aš susipažinau su šia prancūzų klasike, kurios kūriniai, kiek teko girdėti, jau įtraukti į literatūros pamokų programą. 

Pažintis, jei galiu taip išsireikšti, nebuvo itin maloni. Tuoj pasakysiu kodėl. 

Pirmiausia, romanai labai vienodi, kaip sakoma, sukurti pagal vieną kurpalį: įspūdžių ištroškusios ir nusigyvenusios Paryžiaus a la aukštuomenės atstovai susižavėjimo objektus keičia dažniau nei kojines. Visada viskas baigiasi taip pat: asmuo x gyvenantis (-i) su asmeniu y, užmezga romaną su asmeniu z, kol galiausiai po ilgų dvejonių ir santykiuose atsiradusio nuobudulio, sugrįžta pas asmenį y. Ir jei pirmoji istorija pasirodo dar pakenčiamai įdomi, likusių dviejų skaitymą lydi nuolatinis žiovulys.

Antra, nors Sagan giriama kaip personažų psichologinių portretų meistrė, aš to meistriškumo neįžvelgiau. Personažai blankūs ir vienodi: pinigais aptekę, bet jau plikti pradėję vyriškiai; jauni, labai gražūs ir labai naivūs vaikinai, arogantiškos bei elegantiškos ketvirtą dešimtį įpusėjusios femmes fatales, ir vienas kitas homoseksualas. Su tokia kompanija galėtų būti smagu, jei nebūtų nuobodu.

Galiausiai - man nepatiko stilius. Tarsi skaityčiau atpasakojimą, kur "tas pasakė tą, padarė aną". Trūksta gilesnių įžvalgų, sudėtingesnių psichologinių potretų, įvairesnių tarpusavio santykių, galiausiai - veiksmo trūksta! Juk Paryžiuje, nuodėmių mieste, gali tiek visko atsitikti! Ir nors radau minčių perliukų, jie, deja, pasislėpė toje nykumoje...

Tad tokia buvo mano pirmoji pažintis su Sagan. Pirmoji, bet gali būti, jog ir paskutinė. Tiesa, gal dar norėčiau perskaityti jos romaną "Sveikas, liūdesy". Ir nuspręsti, ar tai iš tiesų ne mano rašytoja. 

PS: Užtat viršelis visai nieko :)

Mano įvertinimas: 5.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, meilės romanas

Puslapių skaičius: 356

Leidykla: Tyto Alba, 2005

Iš prancūzų kalbos vertė Vitalija Gylikienė.

Rurouni Kenshin (2012)

Oficialiai: "Rurouni Kenshin” pasakoja apie klajoklį Kenshin Himurą besinešiojantį kardą atbulais ašmenimis – simbolį priesaikos, jog daugiau nieko nebežudys. O priežastis tam yra, kadangi šis veikėjas per revoliuciją buvo žinomas Hitokiri Battousai vardu. Per karą Battousai’us buvo negailėstingas žudikas, kurio sugebėjimai jį buvo pavertę beveik masiniu ginklu.

Subjektyviai: Dar atsimenu tuos laikus, kai Lietuvoj siautėjo anime serialo "Samurajai X" (taip mūsiškiai "išvertė" Rurouni Kenshin pavadinimą) manija, ir visi berniukai norėjo būti samurajais ir turėti katanas, o interneto platybėse egzistavo nesuskaičiuojama galybė pagrindinio veikėjo pasekėjų, pasivadinusių nick'ais Kenji, Kenshyn, Kenshinas, ir taip toliau.

Bet ne apie tai kalba. Tuo labiau, kad aš niekada nebuvau šio anime fanė. Bet va, filmą ėmiau ir pažiūrėjau. Tad trumpai apie jį, nelyginant su anime ar manga, kadangi pastarųjų nežiūrėjau ir neskaičiau.

Gal būtent dėl šios priežasties iš pradžių buvo sunku suprasti siužetą, bet kadangi žiūrėjau su šią istoriją išmanančiu žmogum, tai man beveik viskas buvo paaiškinta. Istorija herojinė, su aiškiai nuspėjama pabaiga, bet ne pernelyg saldi. Aišku, su logika kai kur prasilenkiama (labiausiai tai užkliuvo finalinėse veiksmo scenose), bet juk čia - nuotykių filmas, ir jame labai didelio realistiškumo tikėtis neverta. Geriausia - atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdu. 

Tuo labiau, jog vizualiai filmas labai gražus: vaizdai, kostiumai, veiksmo scenos susižiūrėjo tikrai maloniai. Aktorių darbui (ypač - Takeru Sato, suvaidinusiam Kenshin'ą, ir Yosuke Eguchi, atlikusiam Saito vaidmenį) taip pat didelių priekaištų neturiu. Tik gaila, jog kai kurie personažai (Sano, Kaoru) nebuvo pilnai atskleisti. Tikriausiai dėl laiko stokos, nes gi nėra paprasta visą pirmą manga tomą sutalpinti į dviejų valandų trukmės juostą. Skaičiau, jog ir fanai nepatenkinti, kad, jų nuomone, svarbios scenos buvo praleistos. Ir kur pasidėjo kiti manga tomai? Gal tai reiškia, jog sulauksime tęsinio? 

Jei toks atsirastų, visai mielai pažiūrėčiau.

IMDB įvertinimas: 7.4/10
Mano įvertinimas: 8.0/10

Detalės:

Žanras: Action, Drama, History
Trukmė: 132 min.
Šalis: Japonija
Režisierius: Keishi Othomo

Vaidina: Takeru Sato, Yu Aoi, Teruyki Kagawa, Emi Takei, Yosuke Eguchi, Munetaki Aoki, etc.

Pocahontas (1995)

Oficialiai: Nuostabus pasakojimas apie indėnų vado dukters Pokahontos ir jauno britų kapitono Džono Smito jausmus. Užaugusi Šiaurės Amerikos platybėse, ši nuoširdi mergina tampa tikra meilės, gėrio ir taikos tarp indėnų ir naujakurių baltųjų skleidėja. Indėnų vadas tikisi išleisti dukrą už narsiausio genties kario, tačiau jaunoji gražuolė svajoja apie naują gyvenimą. Gyvenimas pasikeičia, kai prie indėnų kaimelio priplaukia anglų laivas. Likimas merginos nenuvilia ir ji susipažįsta su gyvenimo meile Džonu.

Subjektyviai: Ir toliau (neplanuotai) tęsiu Disney'aus animacinių filmų peržiūrą. Ši kartą man po ranka (arba gal derėtų sakyti po akimis?) pakliuvo tikrais faktais paremta istorija apie indėnų vado dukrą Pocahontą, anglų naujakurį John'ą Smith'ą ir jų meilę vienas kitam.

Žinoma, tiesiog privalomi ir kiti disney'iški atributai: nuostabi animacija, graži muzika, pokštus krečiantys pagrindinių veikėjų side-kick (jų vaidmenyje - kolibris Flit, meškėnas Meeko ir gubernatoriaus Ratcliffe'o buldogas Percy), magija, ir aiški priešpriešinė kova tarp blogio ir gėrio. Kurioje gėris visada laimi.

Kita vertus, tai bene brandžiausias tokio tipo Disney'aus kūrinys. Nes be įsimintinos istorijos, jame paliečiamos tokios socialiai jautrios temos kaip rasinė diskriminacija, netolerancija, kultūriniai skirtumai (teigiama, jog kūrėjai daug konsultavosi su Amerikos čiabuviais ir jų šamanais, kad filme būtų išlaikyta autentika), socialinis abejingumas. Ir "Pocahontas" tiesiog tobulai iliustruoja, kaip meilė, atvirumas patirčiai, pasiaukojimas bei noras suprasti padeda viso to išvengti.

Beje, pabaiga netipiška. Bet labai labai graži. Nors ką aš čia pasakosiu - patys pažiūrėkit ;)

IMDB įvertinimas: 6.4/10
Mano įvertinimas: 10/10 (mano nuomone, IMDB reitingas pernelyg underrated)


Detalės:

Žanras: Animation, Adventure, Drama, Family
Trukmė: 81 min.
Šalis: USA
Režisieriai: Mike Gabriel, Eric Goldberg
Įgarsino: Irene Bedart, Mel Gibson, David Odgen Stiers, John Kassir, Russel Means, Christian Bale, etc.

Kaari Utrio - "Ievos dukterys: Europos Moters ir Šeimos istorija"

Oficialiai: Skaitytojas supažindinamas su pažeminimais, nuoskaudomis, prietarais, papročiais ir nuomonėmis, dėl kurių per amžius kentėjo moterys. Ši knyga - ne besipiktinančios feministės rašinys, o greičiau argumentuotas klausimas, į kurį ieškoma atsakymo: kodėl moters dalia būtent tokia? Kaip ir kiekvienas istorikas, reiškinį tiriantis kontekste, K. Utrio gilinasi ne vien į atskirų moterų gyvenimą,- nuo paprastos kaimietės iki moters popiežės, - bet kartu nagrinėja ir šeimą. Šią knygą patrauklia daro ne idėja, o gausi, įvairialypė, intriguojamai pateikta medžiaga ir rašytojos asmenybė.

Subjektyviai: Ši vasara buvo kupina veiklos, tad neturėdama laiko kiek apleidau savo blog'ą. Ir nors šią knygą perskaičiau liepą, rašau apie ją tik dabar. 

Prisipažinsiu, mėgstu tokio tipo knygas ("Bėgančios su vilkais" - mano favoritė), kuriose rašoma apie moterį, jos vidinį pasaulį, padėtį visuomenėje ir vaidmenį mene, kultūroje, šeimoje ir - apskritai - pasaulyje. Ir dar mėgstu tas knygas, kurias skaitydama sužinau ką nors naujo.

Ši knyga apžvelgia, kaip ir kuo (bei - su kuo) gyveno moterys nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų. Ir nors savo turiniu tai kiek primena istorijos vadovėlį, tačiau čia rašoma apie tokius dalykus, apie kuriuos istorijos pamokose niekas nepasakojo (bent jau man).

Pavyzdžiui: Kaip pirmoji moteris Ieva (nepamirštam žalčio!) prisidėjo prie šimtmečiais trukusios moterų diskriminacijos? Kaip bausdavo už moterų tarpusavio kūniškus ryšius? Kodėl moterys sekdavo paskui vyrus į karą? Kas būdinga riterio damos kultui, paplitusiam viduramžiais? Kiek pasakos apie Pelenę bei Jonuką ir Grytutę atspindi tų laikų realybę? 

Nepasant kai kurių abejotinų istorinių faktų (knyga turi pretenzijų į mokslinį veikalą, tačiau kol nėra nurodyta patikimų šaltinių, tos pretenzijos ne kažin ko vertos) ir ne visuomet objektyvios kritikos ir kandumo visai vyrų giminei (va tai tau ir "nebesipiktinanti feministė"), knyga įdomi ir ją perskaityti verta. Net gaila, kad niekur nebėra pirkti, nes mielai įsigyčiau. Jei kas netyčia parduodat, duokit žinią ;)

Mano įvertinimas: 9.5/10

Detalės:

Žanras: istorija, kultūra, grožinė literatūra

Puslapių skaičius: 441

Leidykla: Tyto Alba, 1998

Iš suomių kalbos vertė Izabelė Kovarskienė.