Abraham Verghese - "Vienuolės Paslaptis"

Oficialiai: Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiame iš Indijos. Kelionėje juodu pajunta abipusę simpatiją, tačiau išsiskiria manydami, kad daugiau nebesusitiks. Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva. Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojęs apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti ligoninėje dirbančios gydytojų šeimos, dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai. Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva. Tačiau aistra tai pačiai merginai padaro tai, kas atrodė neįmanoma – dvyniai išsiskiria. Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, tačiau praeitis juos dar pasivys...

Subjektyviai: Neskaičiusi rekomendacijų, tai kaži ar kada būčiau paėmusi šią knygą į rankas - toks atbaidantis jos pavadinimas, tarsi kokio pigaus meilės romaniūkščio. O iš tikrųjų šis romanas sukaltas stipriai. Ir nors įsivažiuoti sekėsi sunkiai (labai daug veikėjų, dar daugiau įvykių, ir šiaip viskas supainiota), susiskaitė labai skaniai.

Istorija pasakojama vieno iš anotacijoje minimų dvynių - Marijono - lūpomis. Ir nors jis, bei jo brolis Šiva tarsi ir yra pagrindiniai veikėjai, veiksmas sukasi tikrai ne vien apie juos. Čia veikia ir emancipuota, bet švelni ir motiniška akušerė Hema, plačią širdį turintis viengungis vidaus ligų gydytojas Ghošas, talentingasis chirurgas Tomas Stounas, kaimynų mergaitė Ženeta ir jos mama, vienuolyno Vyresnioji...  O kur dar tarnaitės, kaimynai, pacientai ir epizodiniai personažai? Ir nors pagrindinius romano veikėjus apibūdinau vos po keleta skurdžių žodelyčių, visų jų psichologiniai portretai fantastiški - gyvenimiški, išbaigti iki smulkmenų.

Beje, ar pastebėjot, kad daugelis veikėjų yra gydytojai? Visas romanas tiesiog persmelktas medicinos: preciziškai nupasakojamos operacijos detales, atskleidžiami įvairių diagnozių simptomai ir mediciniškai, bet tuo pačiu nuoširdžiai nusakoma pacientų besigydančių Etipijoje, Misingo ligoninėje (dar vienas keistokas pavadinimas, bet atskleidžiama ir jo atsiradimo istorija), kančia ir kartais begalinis naivumas bei medikų rankomis sukuriami stebuklai. Viskas labai tikroviška, ir už tą tikroviškumą reikia padėkoti romano autoriaus profesijai. Jis iš tiesų gydytojas fizioterapeutas.

Gražiai (taip taip, būtent šis būdvardis man atrodo tinkamiausias) atskleidžiama ne tik ligoninės kasdienybė, bet ir Etiopija, jos gamta, istorija ir žmonės - kurie kartais tampa neadekvačiai žiaurūs, kartais elgiasi itin kilniaširdiškai, bet kaip kaip ir visur pasaulyje, nuolatos ieško atsakymų į savo vidinius klausimus...

Pats romanas savo pasakojimo stiliumi, neįtikėtina veikėjų gausa ir daugiasluoksniškumu man priminė Irving'ą, kas jokiu būdu nėra trūkumas. Iki šiol atsimenu, kaip smagiai leisdavau atostogų rytus besikaitindama prieš saulutę ir mėgaudamasi tokiu visom prasmėm turtingu pasakojimu. Net gaila buvo, kad baigėsi. Bet juk visi geri dalykai turi pabaigą, ar ne? :)


Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 560

Leidykla: Alma littera, 2013

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Lucinda Riley - "Orchidėjų Namai"

Oficialiai: Dvi visai nepanašios seserys, Džulija ir Alisija. Neatraizgomai susipynę giminystės ryšiai. Dvarų Anglija ir egzotiškasis Tailandas. Ir fatališka meilės istorija.

Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę savo gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare, kur ji praleido vaikystę, kur tebegyvi idiliški prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Tačiau Vorton Parką ką tik paveldėjo Kitas Krofordas – žavus vyriškis, kurio praeityje taip pat būta skaudžių smūgių. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis, kurį skaitydama Džulijos močiutė ima pasakoti seną meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo Vorton Parko nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį, į Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę...

„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, visą amžių trunkančią nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.

Subjektyviai: Kažkada kažkuriam iš supermoterų ar supermerginų, jau nebepamenu kuriame, forume pamačiau įrašą, tvirtinantį, jog ši knyga gera. O kadangi ji kaip tik gulėjo bibliotekoj, ėmiau ir parsinešiau pabandyti.

Puslapių beveik šeši šimtai, bet perskaičiau labai greit, vos per porą dienų. Skaitėsi tikrai labai lengvai. Taip pat lengvai ir pasimiršo. Tarsi kaleidoskope keitėsi vyrai, vakarėliai, ir begantys metai. Žmonės įsimyli ir nebemyli. Svajoja arba verkia. Gimsta ir miršta.

Asmeniškai man įdomu buvo skaityti tik apie senus laikus, kai vyko puotos, o po to vyko karas. Dabartyje tiek personažai, tiek siužetas pasirodė pernelyg nuobodūs. Viskas nuspėjama ir jau ne kartą kažkur skaityta ar matyta. Ir labai jaučiasi, kad knyga parašė moteris. Per daug čia ašarų iš meilės, romantiškų svajonių ir neįtikėtinai malonių, jautrios širdies vyriškių. 

Dar vienas kiek aukštesnės kokybės skaitalas į "Svajonių romanų" lentyną.

Mano įvertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 584

Leidykla: Tyto alba, 2012

Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė

Jo Nesbø - "Raudongurklė"

Oficialiai: 1942 metais žūva Danielius - tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų. 

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus. 

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas Raudongurklė buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų,- vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes. 

Policijos inspektorius Haris Hūlė lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš romanų Pentagrama ir Gelbėtojas.

Subjektyviai: Iš tiesų man sunkiau rašyt apie tas knygas, kurios patiko, nei apie tas, kurios nepatiko. Nes Hario Hūlės serijos knygos viena už kitą geresnės. O ši išvis patiko. Patiko (vėl!) puikiai suregzta intriga, daugiasluoksniškumu, ir tuo, kad knyga buvo sunku padėti į šalį, nes baisiai jau norėjosi sužinoti, kaip viskas klostysis toliau, iš kokio kapo prisikėlė Ūrija, ir prie ko čia Hūlė?

Dar patiko paties Hūlės ir kitų veikėjų psichologiniai portretai su savo visais atspalviais ir šešėliais. Pasakojime šįkart kalbama ne tik skirtingų personažų lūpomis, bet ir skirtingais laikotarpiais, tad skaitant gana nesunku susipainioti, tačiau, kaip minėjau, man patinka pajudint smegeninę. Tuo labiau, kad romane paliečiama ir Norvegijos istorija bei likimai žmonių, padėjusių tą istoriją sukurti. O II pasaulinio karo atgarsiai suteikia tam tikro niūrumo ir mistiškumo, kas šiam pasakojime labai tinka. 

Ar man kas nors nepatiko? Taip. Pirma, susižavėjimo nesukėlė kelios holivudinės klišės - jos kiek pagadino pabaigą, kuri nors ir netikėta, bet pakankamai banali. O antra - dar labiau suerzino Lietuvos leidyklų nesugebėjimas romanus išleisti logiška seka. Raudongurklės įvykiai vyko anksčiau nei Penktagramos ir Gelbėtojo dalyse, nors iš knygos anotacijos tikrai atrodė kitaip. Tai sumažino intrigą, nes jau žinojau, kaip baigsis kai kurie dalykai. Kad ir Jūs netyčia nesusipainiotumėt, dalinuosi Hario Hulės serijos knygučių sąrašu, kurį radau vieno skaitytojo bloge:

• The Bat (1997)
• Cockroaches (1998)
• The Redbreast (2000) ———- Raudongurklė (Baltos lankos, 2013)
• Nemesis (2002) ———- Nemezidė (Baltos lankos, 2014)
• The Devil’s Star (2003) ———- Pentagrama (Rašytojų sąjungos leidykla, 2006)
• The Redeemer (2005) ———- Gelbėtojas (Baltos lankos, 2012)
• The Snowman (2007) ———- Sniego senis (Baltos lankos, 2013)
• The Leopard (2009)
• Phantom (2011)
• Police (2013)

Pasirodo, dar daug serijos knygų Lietuvoje dar neišleistos. Teks laukti arba ieškoti angliško variantų. Nes, panašu, tapau prisiekusi Nesbø knygų gerbėja. Taip man ir reikia :)


Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 480

Leidykla: Baltos lankos, 2013

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Petrauskaitė