The Secret Life Of Bees (2008)

Oficialiai: Pietų Karolinos valstija, 1964-ieji. Mamos netekusi keturiolikmetė Lilė kartu su aukle Rozalija apsigyvena bitininkyste užsiimančių seserų Boutwright namuose. Nors čia paauglei netrūksta nei šilumos, nei meilės, ją persekioja neseniai anapus išėjusios mamos vėlė...

Subjektyviai: Man dažnai nutinka taip, jog pirmiausia perskaitau knygą, o po to pasižiūriu pagal tą knygą sukurtą filmą. Šis kartas buvo ne išimtis. Knygą "Paslaptingas bičių gyvenimas" skaičiau prieš keletą metų, tačiau ir dabar atsimenu, kaip ji man patiko. Tad vieną vakarą nusprendžiau pažiūrėti ir filmą.

Pradžiai norėčiau pasakyti, jog oficialus filmo aprašymas ne visai tikslus - nebuvo nei jokių vėlių, nei jokių persekiojimų. Juk čia ne koks siaubiakas. Tiesiog tai filmas apie  paauglės mergaitės pastangas atsakyti į klausimą, ar gali žmogus sau atleisti ir būti laimingas, nepaisant praeities kaidų. 

Ne mažiau svarbią filmo dalį užima ir afroamerikiečių kova už asmens laisvę ir lygias teises. Visgi, filmas nėra itin socialiai sukrėčiantis ir susimąstyti skatinanti, tad šiuo aspektu nusileidžia mano neseniai matytam "The Help" , su kuriuo nenorom imi lyginti šį filmą.

Filmo ašis čia taip pat yra moterys ir jų išgyvenimai. Aktorės vaidina neprastai, ypač patiko talentingosios Dakotos Fanning (Lily) ir Queen Latifah (August Boatwright) vaidyba. Sophie Okonedo, vaidinanti vieną iš seserų - May Boatwright - taip pat verta pagyrų. Dainininkė Alicia Keys (June Boatwright) reikalo taipogi nesugadino vaidindama vieną iš seserų - griežtoką, savarankišką, tačiau žavią feministę June. Kiek nuvylė auklės Rosaleen (akt. Jennifer Hudson) personažas: knygoje ji buvo tokia ryški asmenybė, o čia tarsi tapo seserų Boatwright šešėliu. 

Pats filmas gražus, emocionalus, ir , drįsčiau sakyti, optimistiškas. Nepaisant keletos liūdnų momentų. Tačiau be jų žiūrint pasidarytų šleikščiai saldu, kaip kad persivalgiaus medaus.

Beje, pabaigai apie medų, kuris filme labai reikšmingas. Jis - sunkaus darbo ir po jo sekančio atpildo simbolis. Pasaldinantis karčius prisiminimus. Suteikiantis gyvenimui skonio. Tereikia atverti savo širdį, ir bitės pripildys jį medaus. 

IMDB įvertinimas: 7.0/10

Mano įvertinimas: 8.0/10

Detalės:

Žanras: Drama

Trukmė: 114 min.

Šalis: USA

Režisierius: Gina Prince-Bythewood

Vaidina: Dakota Fanning, Queen Latifah, Jennifer Hudson, Alicia Keys, Sophie Okonedo, etc.

James Ellroy - "Juodoji Orchidėja"

Oficialiai: Los Andželo priemestyje rastas subjaurotas jaunos moters lavonas. Tirti šį žiaurų nužudymą imasi du įgudę policininkai- draugai ir varžovai, įsimylėję tą pačią moterį. Netrukus abu vyriškiai it apsėsti pasineria į naują bylą: Elizabetos Šort gyvenimo ir mirties paslaptis neduoda jiems ramybės. Ieškodami atsakymo jie priversti pereiti tikrą pragarą, pasinerti į patį pokario Holivudo dugną, atskleisti žmogaus dvasios tamsiąsias bedugnes ir akis į akį susidurti su savo sielų pabaisomis...

Subjektyviai: Paprastai detektyvus perskaitau greitai - praktiškai per vakarą, tačiau šią knygą kankinau laaaabai ilgai - daugiau nei tris mėnesius. Nes nekabino, nors tu ką: perskaitydavau po 10-20 puslapių ir padėdavau į šalį. Tačiau vieną dieną nusprendžiau ugdyt valią ir pabaigt knygą iki galo.

Šiaip knyga kaip knyga. Daug smurto, daug kraujo, dar daugiau skurdo, rūkalų ir svaigalų. Knygos pasaulis pilnas agresyvių vyrų, pasileidusių merginų, pinigais ir lašiniais aptekusių turčių, - būtų visai nieko, jei... būtų buvusi intriga. Nes detektyvas be intrigos pats savaime man jau nebeįdomus. O rašytojas visai nesudomino manęs vargšės Elizabeth Short bila. Nejaudino nei žmogžudystės motyvai, nei aplinkybės, netgi pats žudikas man nebuvo įdomus. 

Dar neįdomesnis pasirodė pagrindinių veikėjų meilės trikampis. Jau taip nuvalkiota. Tad pusė knygos skaitėsi labai sunkiai, ir jau svarsčiau, kad ji sulauks ne kažin kokio įvertinimo, tačiau staiga siužetas įgavo pagreitį. Keli netikėti istorijos posūkiai - ir skaitymas pasidarė įdomesnis.

Suma sumarum - nesigailiu, jog skaičiau. Ne tik dėl savo valios ugdymo. Nes knygos pabaiga viską išgelbėjo. Gerai ten autorius užsuko, man patiko. Jei dar ir melodramiškos scenos paskutiniame puslapyje nebūtų sukurpęs, būtų patikę dar labiau :)

Mano įvertinimas: 5.5/10

Detalės:

Žanras: detektyvas, trileris

Puslapių skaičius: 400

Leidykla: Obuolys, 2006

Iš anglų kalbos vertė Jūratė Juškienė

Texas Killing Fields (2011)

Oficialiai: Tikrais įvykiais paremtas dramatiškas trileris. 1971-ieji. Nediduko Teksaso miesto apylinkėse siautėja žudikas maniakas, sudarkytus aukų kūnus jis išmeta į pelkę, vadinamą Teksaso mirties lauku. Jau aptiktas 61-as žiauriai nužudytos moters kūnas... Į pagalbą vietos žmogžudysčių skyriaus detektyvui Maiklui atsiunčiamas kolega iš Niujorko. Tirti šiuos nusikaltimus nepaprastai sunku, o nesugaunamas sadistas - nepaprastai gudrus. Netikėtai maniakas pakeičia žaidimo taisykles ir medžioti pradeda... pačius detektyvus. Erzindamas paliktais įkalčiais jis verčia žaisti katės ir pelės žaidimą. 

Subjektyviai: Dar vienas iš, deja, ne tokių ir retų atvejų, kuomet anotacija visiškai neatitinka aprašomo filmo. Nes perskaičiusi tokį aprašymą tikėjausi gero trilerio su gera vaidyba (vien tokios pavardės kaip Worthington ir Chastain ką reiškia...) ir gera doze įtampos. O gavau kažkokį nesusipratimą.

Visų pirma - siužetui labai trūksta aiškumo. Nesu visiška blondinė ir man nereikia, kad kiekviena smulkmena būtų paaiškina, tačiau tik vidury filmo supratau,  jog tai jau n-toji moters žmogžudystė. Kažkodėl filme nebuvo akcentuota, kad ties šiomis žmogžudystėmis dirbama jau ilgai. 

Be to, iš abiejų pagrindinių veikėjų bendravimo akivaizdu, jog kažkas tarp jų įvyko praeityje, tačiau tai nepaaiškinta. Kaip ir tai, dėl ko Maikas (akt. S. Worthington) išsiskyrė su Pam (akt. J. Chastain)? Sutinku, filme tai nėra esminis dalykas. Tačiau kodėl tuomet tiek daug jų tarpusavio (ir jų bendro šuns) scenų?

Antra - siužetui labai trūksta logikos. Detektyvų darbo metodai kartais atrodydavo keistoki. Jei jau tiek aukų buvo rasta prie mirties Mirties lauko, tai kodėl policija jų neištyrė anksčiau nei buvo pagrobta mergaitė? Kodėl į galimą žmogžudystės vietą išvyko vienas policininkas su šuniu, be jokio pastiprinimo? Pabaiga irgi pritrenkė nelogiškumu: nepaaiškinta, nei kodėl tos moterys buvo žudomas, nei kaip jas žudė, nei kodėl niekas to neįtarė... 

Trečia - per daug nereikalingų scenų, dialogų ir veikėjų, kurie tik dar labiau sujaukia siužetą ir gadina žiūrėjimo malonumą. Žiūrovas tarsi įmetamas vidury veiksmo, ir pats turi aiškintis: kas, kaip ir kodėl.

Visgi, matyt, šis filmas nėra toks jau tragiškas, jei sugebėjau išžiūrėti iki galo. Tikriausiai vyliausi, jog siužetas įsibėgės, ir viskas taps aiškiau. Bet taip nebuvo. Galiu pagirti nebent niūroką Teksaso atmosferą ir neblogai vaidinančius aktorius - nors jų personažai ir gana primityvūs.

IMDB įvertinimas: 5.6/10

Mano įvertinimas: 5.0/10 (nes tikrasis žudikas - filmo scenarijus)

Detalės:

Žanras: Thriller, Crime, Drama

Trukmė: 105 min.

Šalis: USA

Režisierius: Ami Canan Mann

Vaidina: Sam Worthington, Jeffrey Dean Morgan, Jessica Chastain, Chloë Grace Moretz, Jason Clarke, etc.

Charlaine Harris - "Gyvi Ir Mirę"

Oficialiai: Sukei Stekhaus teko nepavydėtina dalia: unikali savybė girdėti žmonių mintis išskyrė ją iš mirtingųjų, o draugystė ir bendri reikalai su vampyrais, metamorfais bei kitais nežmoniškais padarais įstūmė į nuolatinį pavojų. Vampyrų baro padavėja, tiksliau, jos sugebėjimai, staiga tampa visiems itin reikalingi, tik ar nuo to lengviau jaunai, dailiai ir savitai merginai? Ypač jei esi pakviesta į vampyrų suvažiavimą, kuriame dalyvaus buvęs vaikinas vampyras, apie aistringą romaną nieko nepamenantis bosas ir atkakliai Sukės siekiantis žavingas tigrolakis Kvinas, slepiantis kažkokią negerą paslaptį. Vien šito užtektų įtemptai istorijai, o pridėjus kelias neaiškias žmogžudystes, bombą ir fanatikų draugiją gaunamas kokteilis, kuris neleis atsikvėpti iki paskutinio puslapio.

Subjektyviai: Sukės Stekhaus kolekcija turi vieną didelį privalumą - siužetas lengvas, paprastas ir įtraukiantis, todėl labai tinkamos pailsint smegenim. Praktiškai nesiskiria nuo muilo operos :D

Tad prieš akis - dar viena serija apie Sukę! O joje matysite vampyrų suvažiavimą, Luizianos karalienes skyrybas, susipažinsite su demonais, išgyvensite ne vieną netikėtą (atseit) siužeto posūkį!

Reiktų nepamiršti, kad būtinai sužinosite naujausią informaciją apie Sukės ekonominę padėtį ir tai, kokia spalva ji, ruošdamasi į pokylį, lakavo savo kojų nagus.

Giriu autorę už tai, kad knygose daugiau veiksmo ir mažiau dėmesio Sukės kavalieriams. Peikiu už tai, kad Sukės higienos įpročiai man (ir turbūt ne man vienai) visai neįdomūs, tad skaityti, kiek kartų per parą ji valosi dantis, yra tikras laiko gaišimas.

Mano įvertinimas: 7.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas

Puslapių skaičius: 432

Leidykla: Obuolys, 2011

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Charlaine Harris - "Neabejotinai Miręs"

Oficialiai: Kai vienintelė pusseserė vampyrė Hedlė nužudoma kito nemirusiojo, Sukė iškeliauja į Naująjį Orleaną tvarkyti velionės buto ir surinkti daiktų. Nemalonus darbas greitai tampa dar ir pavojingas, nes Hedlė buvo biseksualios Luizianos vampyrų karalienės, amžinai jaunos Sofi Anos mylimoji. Sofi Anos, neseniai tapusios kito galingo vampyrų valdovo žmona, santuoka ne tik neatnešė naudingos taikos, bet ir sustiprino įtampą tarp klanų. Kai Sukė ir naujas jos simpatija, tigrolakis Kvinas, netikėtai užpuolami per pirmąjį pasimatymą, mintis skaitančiai padavėjai tenka paskubėti atskleisti paslaptingas pusseserės mirties aplinkybes, kol pati nepalydėjo galvos... 

Subjektyviai: Na, po kelių mėnesių pertraukos ir vėl susitikom su sena gera drauge Suke! :)) Ir vėl skaitom apie jos nuotykius, sudėtingus širdies reikalus (iš serijos - visi vyrai kiaulės, tik ne iš karto gali tai suprasti), naujas meiles - seiles (iš serijos - šitas tikrai ne kiaulė) ir nesibaigiančias kančias prie spintos (iš serijos - nėra ką apsirengti!) 

Taaaaigi.... Šį kartą Sukė įsižiūrėjo tigrolakį, bendravo su raganom, aiškinosi žmogžudystę (hmmm, gal labiau tiktų sakyti - vampyržudystę, juk vampyrai šiaip ar taip jau mirę?), vėl vos nemiršta, o vos nemirdama dar sugeba pagalvoti apie neapmokėtas sąskaitas ir sugadintą šukuoseną. Ir - sensacija! - šioje knygoje Sukė su niekuo nepermiega. Na, išskyrus seksą per drabužius. Bet žinant Sukės charakterį iš praeitų knygų, tai beveik nesiskaito :D

O jei rimtai - ši dalis man bene labiausiai patiko iš visų šešių serijos knygų. Nes mažiau romantikos, daugiau intrigos. Ir kraujas liejasi laisvai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas

Puslapių skaičius: 432

Leidykla: Obuolys, 2011

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Despicable Me (2010)

Oficialiai: Išpuoselėtame, taikiame ir idiliškame priemiestyje, šalia mielų spalvotų namelių ir rožių krūmų vešliose vejose stūkso juoda troba be menkiausios žalumos užuominos. Ignoruodamas draugiškai bendraujančius kaimynus, šiame namelyje gyvena Gru – piktas veikėjas, šventai įsitikinęs, kad gerumas yra stipriai pervertintas.

Apsuptas būrio ištikimų tarnų – mažų geltonų būtybių, nepasižyminčių

išmintimi – Gru planuoja didžiausią istorijoje vagystę. Gru rengiasi pavogti... mėnulį!

Tai neturėtų būti itin sunku – Gru disponuoja tikrai solidžiu pačių įvairiausių ginklų, įrankių ir aparatų arsenalu. Tiesa, jie ne visuomet šimtu procentų atitinka Gru poreikius: mat genialus išradėjas, kuriantis šiuos ginklus – daktaras Nefarijus – šiek tiek neprigirdi. Ir gavęs iš savo šeimininko užsakymą ne visuomet pagamina būtent tai, ko pageidauja Gru.

Kaip ten bebūtų, planas pavogti mėnulį atrodo tobulas, visi klastingai vagystei reikalingi įrankiai pagaminti, tačiau čia atsitinka kai kas visiškai nenumatyto. Gru sutinka tris našlaites –Margo, Editą ir Agnesę. Kurios šiame piktadaryje išvysta tai, ko nemato niekas kitas: potencialų tėtį. Rekalai pakrypsta visiškai netikėta linkme, ypač pačiam Gru.

Subjektyviai: Gėda palėda, bet iki šiol aš nebuvau mačiusi šio garsiojo filmuko. Net nežinojau apie tokį. Užtat bediskutuojant apie kiną su kitų šalių atstovais teko laimė sužinoti koks tai esą šaunus ir linksmas animacijos šedevras, ir kad aš tiesiog privalau jį pamatyti.

Privalau - tai privalau: grįžau į tėvynę, susiveikiau filmą ir.... visai smagiai sužiūrėjau. Filmukas tikrai labai mielas, dinamiškas, be to, pasižymi  palyginus gana originaliu scenarijumi. Personažai tipiškai gerietiški (net tikrieji piktadariai šimtąkart labiau juokingi, nei baisūs), tačiau simpatiški ir kupini ekspresijos. Negaliu nepaminėti geltonųjų pagalbininkų, Gru šunėko bei mažosios Agnes - pastarosios frazė "It's so fluffy I'm gonna die" jau tapo kultine mano žodyne. Yra ir daugiau smagių frazių bei pokštų. Humoras skirtas ne tik mažyliams - nemažai juokelių pašiepia ir kitus filmus, tokius kaip The Godfather ar V for Vendetta.

Vienintelis dalykas, kurio man pritrūko - ilgesnės filmo trukmės. Sunku patikėti, jog Gru ir mergaitės sugebėjo taip susidraugauti tik per porą dienų. Kita vertus, šioje pasakoje pernelyg gilintis į siužetą tikriausiai neverta. Tereikia atsipalaiduoti ir mėgautis animacija. Net gaila, jog žiūrėjau ne 3D.. :(

Despicable me gal ir nėra pats geriausias mano matytas animacinis filmukas, tačiau jis  toks pilnas šilumos ir gėrio, jog tiks bei patiks ir suaugėliams, ir patiems mažiausiems.

IMDB įvertinimas: 7.6/10

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: Animation, Comedy, Family

Trukmė: 95 min.

Šalis: USA

Režisierius: Pierre Coffin, Chris Renaud

Įgarsino: Steve Carell, Jason Segel, Russell Brand, Julie Andrews, Will Arnett, Kristen Wiig,
Miranda Cosgrove, Dana Gaier, Elsie K. Fisher, etc.

Oliver Pötzsch - "Koriko duktė"

Oficialiai: Jei patiko Umberto Eco Rožės vardas, ši knyga jums. – Library Journal Xpress

Mažas Bavarijos miestelis, 1659-ieji. Iš upės ištraukiamas mirštantis berniukas ant peties žiauriai ištatuiruotu raganų ženklu. Budelis Jakobas Kuizelas iškviečiamas išsiaiškinti, ar apylinkėse įsikūrė raganos. Miestelį vis dar persekioja tamsūs prisiminimai apie kerėtojų teismus ir moteris, sudegintas ant laužo. Kai dingsta daugiau vaikų, o antras našlaitis randamas negyvas su tokia pačia tatuiruote, auganti isterija grasina virsti chaosu. Kol sunerimę miestelėnai neprivertė nukankinti ir nužudyti pribuvėjos, priėmusios jo paties vaikus, korikas Jakobas turi atskleisti tiesą. Padedamas sumanios gražuolės dukters Magdalenos ir Simono, universitete mokslus krimtusio vietos gydytojo sūnaus, Jakobas išsiaiškina, kad Šongau tikrai siautėja blogis, bet kraujo praliejimą galbūt per vėlu sustabdyti...

Gausus istorinių detalių, įtemptas istorinis detektyvas Koriko duktė yra pirmasis vokiečių Oliver Pötzscho (g. 1970 m.) romanas. Rašytojas pats yra kilęs iš Kuizelų, garsaus Bavarijos budelių klano, ir turėjo galimybę naudotis puikiu giminės archyvu. 2008 m. pasirodžiusi knyga iškart tapo bestseleriu Vokietijoje, vėliau buvo išversta į anglų ir kitas kalbas. Autorius teigia norėjęs supažindinti su šios uždaros kastos gyvenimu ir savotiškai reabilituoti budelius, kurie viduramžiais buvo atstumtieji, bet būtini kiekviename miestelyje, nes vykdė teisingumą, rūpinosi gatvių švara ir dažnai pakeisdavo gydytojus. Šiuo metu O. Pötzschas gyvena Miunchene ir rašo ketvirtąją neįtikėtino populiarumo sulaukusios sagos apie koriko dukterį dalį.

Subjektyviai: Na, štai pagaliau knyga puikiai pramušusi mano neskaitadienius, prieš tai ilgai kankinus dar tris knygas... Nes šio romano stilius lengvas, siužetas - pernelyg nesudėtingas, bet įtraukiantis, ir intriga sukuriama iš karto.

Bravo autoriui, kuris sugebėjo taip vaizdingai ir tikroviškai aprašyti mano mėgstamus niūriuosius viduramžius (matyt, neveltui jis kilęs iš tikrų budelių klano). Viduramžiai - tai laikotarpis, kai klesti kvaili prietarai ir neišmanymas,  ligoniams bet kokiu atveju nuleidžiamas kraujas, laužuose pleška raganos, pro langa į gatvę pilami kakai, ir į visas puses laksto nukapotos galvos. Kas antra moteris įtarinėjama ragana, kuriai galima suorganizuoti inkviziciją ir apkaltinti kuom tik į galvą šauna: nužudytas vaikas - kalta ragana, užsidegė pastatas - kalta ragana, karvė nustipo - vėlgi kalta ragana... O tada imti ir kankinti tol, kol vargšė prisipažins. Bet ką. O jei ne - vis tiek mirs nukankinta.

Tiesiog nuostabi viduramžiška logika. Žmonių protų tamsumas. Minią džiuginančios kraujo upės. Ir keli kilniaširdžiai herojai, pasiryžę ginti nekaltuosius ir surasti nusikaltusius... Nenuostabu, kad taip skaniai susiskaitė. Tik nesuprantu, kaip šį istorinį romaną galima lyginti su Eco "Rožės vardu". "Rožės vardas" - viena geriausių knygų, kurias man teko skaityti. O šis, nors ir neprastas, bet visgi eilinis popsinis romaniukas. Puikiai tinkantis tingiam savaitgaliui. Plius, dar bus bent trys tęsiniai. Lauksiu!

Šiaip pastebėjimas: Kodėl romanas vadinasi "Koriko duktė", jei tą duktė kūrinyje atlieka net ne vieną pagrindinių vaidmenų?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: istorinis romanas, grožinė literatūra 

Puslapių skaičius: 512

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš vokiečių kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė