Charlaine Harris - "Seniai Miręs"

Oficialiai: Sukei Stekhaus kasdienis bendravimas su vampyrų ir vilkolakių bendruomenėmis Bon Tone ir jo apylinkėse yra kasdienybė. Ji susaistyta krauju su vampyrų vadu, draugauja su vietos vilkolakių gauja, dirba žmogui, kuris keičia pavidalą, ir turi brolį panterlakį... Bet daugumai miestelio žmonių vampyrai yra paslaptingos ir gundančios būtybės, o apie metamorfus jie išvis nieko negirdėję. Kol kas. Vilkolakiai ir metamorfai nutaria sekti įkandin vampyrų ir pranešti apie savo egzistenciją visam pasauliui. Viskas atrodo neblogai, kol baro aikštelėje randama nukryžiuota panterlakė. Sukė jaučia pareigą rasti žudiką, nes auka – brolio žmona. Tik mintis skaitanti mergina neįtaria, kad Bon Tonui gresia didesnis pavojus nei tas žudikas. Senesnė, galingesnė ir paslaptingesnė už vampyrus rasė ruošiasi karui, o Sukė taps tik menka pėstininke jų kovoje...

Subjektyviai: Ką gi, įveikta dar viena šios muilo operos serija, tfuj, turėjau omeny, knyga. Kodėl sakau muilo operos? - Nes Sukė vėl melodramiškai blaškosi tarp Bilo ir Eriko. Gal aš ir atrodau labai nemergaitiškai, bet tie jos meilės trikampiai/keturkampiai/penkiakampiai su vampyrais/metamorfais/vilkolakiais manęs visai nežavi.  

Va, antgamtinių būtybių politika, kovos ir detektyvinės siužetos linijos (kas kad skystokos, bet vis tiek šiokia tokia intriga) visai kas kita, tam galėtų būti skiriama ir daugiau puslapių. Šioje knygoje vyksta Sukė su savo chiebra kovoja prieš piktąsias fėjas ir bando išsiaiškinti, kas nužudė jos svainę. Daug įdomiau, lyginant su praėjusia dalimi. Tik kad pati Sukė kažkoks antžmogis pasidarius: tiek mušta ir kankinta, kad per plauką nenumirusi, vis tiek galvoja apie bernus ir savo išvaizdą....

Nerealu, bet ko norėt iš fantastinio romano. Svarbiausia, jog buvo veiksmo, - jo, tikiuosi, nepritrūks ir kitoje dalyje, kurią tikrai skaitysiu. Nes čia kaip Pringles traškučiai - kartą paragavęs negali sustot. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas

Puslapių skaičius: 368

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

The Secret World Of Arrietty (2010)

Oficialiai: Klokų šeima – tai 10 centimetrų ūgio žmonės, paslapčia gyvenantys kitos šeimos rezidencijoje. Jie skolinasi įprasčiausius dalykus, kad susikurtų savo jaukius namus. Klokų gyvenimas pasikeičia, kai atsiranda jų dukra – Arietė. Arietė – mažytė, bet atkakli 14-metė, gyvenanti su tėvais nuošaliame užmiesčio sodo namelyje, to nežinant namo savininkui. Kaip ir visi maži žmogeliukai, Arietė slepiasi, nesirodo niekam akyse, išskyrus tuos rizikingus atvejus, kai reikia išlįsti iš po grindų ir „pasiskolinti“ šiek tiek menkų atsargų, tokių kaip cukraus gabalėlių iš savo šeimininkų žmonių. Bet kai dvylikametis žmonių berniukas Šonas atvyksta pagyventi į tuos namus, jis aptinka paslaptingąją namiškę. Tarp jų atsiranda graži draugystė. Tačiau, jei kas tai pastebėtų, Arietės šeima būtų išginti iš namų, ir jiems grėstų didelis pavojus.

Subjektyviai: Kiek pastebėjau, žmones tokių filmukų atžvilgiu gana kategoriški: jiems anime arba patinka, arba ne. Aš save priskirčiau pirmajai grupei - na, turi žavesio tokie filmukai ir jų piešimo stilius.

Teko ilgokai pavargti, kol radau japoniškai įgarsintą filmo versiją su angliškais subtitrais, nes anime man žiūrisi tik originalo kalba. Be to, angliški įgarsintojų balsai, mano nuomone, parinkti visiškai netinkamai.

Pats filmukas žavus ir mielas. Labai gražiai parodoma dviejų vaikų - Shou (anglakalbiai jį pavadino Šonu) ir Arrietty - draugystė. Jie tokie skirtingi (vienas didelis, kita mažytė, vienas dėl ligos tik retkarčiais išeina iš kambario, kita aktyviai tyrinėja pasaulį) tačiau tuo pačiu ir panašūs: abu savaip vieniši, nesuprasti, trokštantys nuotykių. Ne ką prastesni ir kiti personažai: rimtas ir solidus Arrietty tėtis, greit į paniką puolanti jos mama, medžiotojas katinas (anime kažkodėl vargiai gali apsieiti be katinų), o ypač patiko pikčiurna namų tvarkytoja Haru. Nuo jos įtaraus žvilgsnio ir šiurpas kartais nukrėsdavo... 

  

Du paraleliai egzistuojantys pasauliai parodomi be galo vaizdingai. Ypač patiko antrinis žmogiškųjų daiktų panaudojimai skolininkų pasaulyje: pašto ženklai pakabinami ant sienos vietoj plakatų, smeigtukas naudojamas kaip špaga, o cukraus kubelio užtenka visiems metams...

Pats istorijos tempas gal kiek per greitas (jau pernelyg greitai tie vaikai susidraugavo), bet galiu čia nebambėt - tai būdinga bene visiems animaciniams filmams. Užtat animacija puiki, garso takelis apskritai fantastiškas - jo iki šiol klausausi per youtube. 

Žodžiu, gal ir ne veltui teigiama, jog tai dar vienas Studio Ghilbi šedevras. Būtinai žiūrėsiu ir kitus.

IMDB įvertinimas: 7.6/10
Mano įvertinimas: 9.0/10


Detalės:

Žanras: Animation, Adventure, Family
Trukmė: 94 min.
Šalis: Japonija
Režisierius: Hiromasa Yonebayashi
Įgarsino: Mirai Shida, Ryûnosuke Kamiki, Kirin Kiki, Shinobu Ohtake, Tomokazu Miura, etc.

Charlaine Harris - "Blogiau Nei Mirtis"

Oficialiai: Po pragaištingo uragano „Katrina“ ir žiaurių vampyrų skerdynių Sukė Stekhaus vėl namuose, šiek tiek sutrikusi, bet saugi ir svajojanti apie ramybę. Ta ramybė primena tylą prieš audrą. Jos vaikinas, gražuolis tigrolakis Kvinas, yra vienas iš dingusių. Bet atsiranda naujas giminaitis, kuris supurto Sukės pasaulį ir paaiškina jos nepaprastų sugebėjimų prigimtį. Ir labai laiku, nes Luizianos vilkolakių ir vampyrų pasaulis susijaukė, o Sukė, ne savo valia virtusi tarpininke, vėl tampa taikiniu. Nustojus draikytis gaurams ir tekėti šaltam kraujui, mergina supranta, kad jos gyvenimas niekada nebebus, koks buvo...

Subjektyviai: Galvoju, jog visgi labai gerai, jog yra tokių knygų, kaip Sookie Stackhouse serija. Kurios padeda prastumt lietingus gegužės pavakarius.

O pati Sukė gyvena po senovei: ji ir toliau bendrauja su vampyrais, vilkolakiais, demonais ir fėjomis (visas karnavalas :))) Dar sužino turinti prosenelį, įsitaiso naują kambariokę ir vėl sprendžia mirties ar gyvybės klausimus. Ir (čia baisiausia) šioje dalyje ji neturi jokio rimto vaikino. Tad knygoje ieškantiesiems sekso scenų teks nusivilti, ir pasitenkinti nebent erotinėmis Sukės fantazijomis. Nes ko jau ko, bet potencialių kandidatų į bernus šiai mažulei netrūksta.

Nors knygoje įvykių daug, tačiau jie papasakojami prabėgomis, daugiau dėmesio skiriant Sukės pusryčių gaminimo ir kambarių tvarkymo ypatumams.  Trūksta ir vientisos, kabinančios siužėtinės linijos. Tad ši knyga tikrai nėra pati geriausia iš visos serijos. Gal net viena prastesnių.

Mano įvertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas

Puslapių skaičius: 400

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš anglų kalbos vertė Ignas Urnikas

Jean M. Auel - "Urvinio Lokio Gentis"

Oficialiai: 35 tūkstančiai metų prieš Kristų... Prieš paskutinį ledynmetį... Nuo vienos moters priklausys žmonijos ateitis. Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė iš svetimos genties atrodo nesava ir nepatikima. Jei ne gydytoja Iza ir laimingai susiklosčiusios aplinkybės, vaikas būtų paliktas mirti. Padedama globėjos mergaitė išmoksta neandertaliečių, bendraujančių daugiau gestais ir mimika, tradicijų, elgesio normų, kalbos, o imlus protas pasitarnauja kasdienėje kovoje dėl išlikimo. Ailos, kurios gyslomis teka pirmųjų žmonių kraujas, atsiradimas žada neišvengiamas permainas, kelia Urvinio lokio gentainių pagarbą... ir neapykantą.

Jean sėdo rašyti tokią knygą, kokias mėgo pati – įtraukiančias, suteikiančias žinių. Kad atvertų langą į pirmykščių žmonių pasaulį, J. Auel išstudijavo visą įmanomą archeologinę medžiagą, dalyvavo išlikimo kursuose, mokėsi primityviųjų amatų, gydymo vaistažolėmis.  Rezultatas – šešios knygos, pelniusios pasaulio archeologų, antropologų ir paleontologų pagarbą.

Subjektyviai: Kiek teko skaityti, daugeliui užkliūva šios knygos storumas. Na, taaaaip, ji tikrai ne iš plonųjų - daugiau nei 600 puslapių, spaudintų normalaus didžio šriftu ir be jokių gigantiškų tarpų. Pagarba leidyklai, kad nechaltūrina, o skatina mus ne tik skaityti, bet ir sportuoti :)))

O šiaip storos knygos yra geros knygos, jei tik jos įdomios. Šią priskirčiau prie tų įdomiųjų. Parašyta lengvu stiliumi, skaitosi greitai ir maloniai. Bent jau aš šią knygą sugraužiau per kokias penkias dienas su gana didelėmis pertraukomis. Nors skaityti be pertraukų turbūt būtų sunkoka, nes pavargtų ir akys, ir rankos :))

Pats siužetas paprastas, bet ne prastas: kromanjoniečių mergaitė, vardu Aila, po žemės drebėjimo patenka į neandertaliečių gentį, ir bando joje pritapti. Pamažu naujieji gentainiai ją pamilsta, o gydytoja Iza ir šamanas Krebas atstoja jai tėvus. Tačiau visiems geras nebūsi: vado pirmagimis Braudas griežia ant merginos dantį ir visokiais būdais bando apkartinti jai gyvenimą Urvinio Lokio gentyje. Taip Ailai tenka susidurti su smurtu, mirties prakeiksmu ir bene pirmosiomis žmonijoje rasizmo ir diskriminacijos apraiškomis...

Autorė labai gražiai aprašo urvinių žmonių buitį, kasdienybę ir papročius. Labai įdomu buvo skaityti, kaip gentainiai aiškino pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius, kaip buvo  suprantamas nėštumas, kaip vyko ritualinės apeigos ir kaip vaikams išrenkami totemai... (Net pati užsinorėjau totemo, įdomu, koks jis būtų?). Nors visur pabrėžiama, kad autorė itin rūpinosi knygos realistiškumu, tačiau kartais sukirbėdavo abejonės, ar tikrai viskas taip ir buvo:  ar realu, jog jie buvo tokie apsirūpinę buityje? ar tikrai tiek visko žinojo? ar ne pernelyg skaniai jie valgė? ar iš tiesų neandertaliečiai ir kromanjoniečiai taip skyrėsi vieni nuo kitų? ir, apskritai, ar Ailai ne per daug sekėsi?

Tikrai būtų įdomu padiskutuoti su kokiu paleontologu ar antropologu visais šiais (na, išskyrus gal paskutinį) ir dar kitais klausimais. Kita vertus, norint plėsti žinias apie akmens amžių, verčiau pažiūrėti mokslinės dokumentikos filmą ar paskaityti kokią mokslinę publikaciją šia tema. O "Urvinio lokio gentis" yra tik grožinės literatūros kūrinys, jame didelės mokslinės vertės ieškoti neverta. Nebent gero laiko praleidimo.

Beje, "Pirmykštės moters seriją" sudaro šešios knygos, ši - pati pirmoji. Jau yra išleista antroji dalis, pavadinimu "Arklių slėnis". Nekantrauju perskaityti ir sužinoti, kaip Ailai sekėsi toliau...

Mano vertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas
Puslapių skaičius: 608
Leidykla: Obuolys, 2012
Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė, Rasa Krulikauskienė

Valentinas Vienas (2013)

Oficialiai: Atvira ir jaudinanti romantinė komedija „Valentinas Vienas“ papasakos žiūrovams apie jaunus žmones, meilę, aistrą bei Valentino dienos išvakarėse kunkuliuojančius jausmus. Vienos nakties nuotykio ieškantis vaikinas su ką tik sutikta mergina, buvusi sutuoktinių pora, mėginanti atgaivinti atšalusius santykius, geriausi vaikystės draugai ir naujai iškepta, tačiau bėdų turinti sutuoktinių porelė – visi jie kalbėsis, barsis, mylėsis ir mėgins išsilaisvinti iš meilės kančių. O tuo metu savo antrosios pusės ieškoti išeis nevilties apimtas ir vienišius Valentinas...

Subjektyviai: Kas jau kas, bet šis filmas mūsų šalyje buvo reklamuojamas nepaprastai daug, tarsi norint pasakyti, jog Lietuviškas komercinis kinas bando atgimti. Kiek žinau, toks intensyvus reklamavimas davė vaisių: salės buvo pilnos tautiečių, norinčių savo akimis pamatyti ir įvertinti our national product.  

Pats filmas, nors turėtų būti "atvira ir jaudinanti" komedija, visgi labiau buvo panašus į atvirą, bet nejaudinančią tragediją. Toks blankus, lėkštas ir visai neorginalus: pasirodo, šis filmas - tai kanadietiško filmo "Young People Fucking" (2007) kopija. Tiesa, pastarosios nemačiau, ir po "Valentinas Vienas" peržiūros, labai abejoju, jog žiūrėsiu. Nors plagijuodamas idėją, pliuso mano akyse režisierius tikrai neužsidirbo.

Veikėjų daug, ir jie įvairūs (ar bent turėtų tokie būti), tačiau aktorių vaidyba šiaip sau. Jei ne puikus Virgio (akt. Giedrius Savickas) ir Rasos (akt. Gabija Ryškuvienė) tandemas, išvis nebūtų buvę į ką žiūrėti. Turėję suvaidinti nuobodžią porą, jie šiame filme buvo patys įdomiausi. Silpniausiai atrodė Nedo (akt. Mantas Jankavičius) ir Agnės (akt. Agnė Grudytė) pora. Nors abu jauni ir gražūs (skonio reikalas), tačiau savo vaidmenims nesuteikė nė trupučio žavesio: viskas taip nenatūralu ir šalta, jog susidaro įspūdis, kad jie skaitovų konkurse dalyvauja, o ne filme vaidina. Net mano mėgstamas a.a. Vytautas Šapranauskas, vaidinantis Valentiną, kuris, remiantis filmo pavadinimu, tarsi ir turėjo būti pagrindinis veikėjas, buvo blankus ir paliktas antrame plane. Kiti personažai išvis neįsimintini ir be nuobodulio nesukeliantys jokių kitų emocijų.

Šiaip filme DAUG lietuviškos muzikos, anglicizmų (taip, sutinku,  šiais globalizacijos laikais jų sunku išvengti, tačiau čia man to buvo nenatūraliai per daug) ir nejuokingų bajerių apie aną galą. Užtat meilės ir aistros buvo PER MAŽAI. Jei ši komedija turėjo paskatinti susimąstyti apie vyro ir moters tarpusavio santykius ir jausmus, tai aš nebent pagalvojau apie tai, jog čia per daug krušimosi. Ne sekso, o būtent krušimosi. Nes kai viskas daroma nenuoširdžiai, nenatūraliai ir be jokios šilumos, kaip kad šiame filme, ir gaunasi kažkokia meilės ir sekso parodija. Va tau ir filmas Valentino dienai...

PS: Prajuokino juostos pradžioje parodytas užrašas, jog Lietuvos vyriausybė filmo kūrimo neparėmė. Užtat akivaizdu, kad filmą parėmė "Čili pica" ir "Vytautas" :D 

IMDB įvertinimas: 6.9/10

Mano įvertinimas: 3.5/10


Detalės:

Žanras: Comedy
Trukmė: 97 min.
Šalis: Lietuva
Režisierius: Donatas Ulvydas
Vaidina: Vytautas Šapranauskas, Mantas Jankavičius, Leonardas Pobedonoscevas, Giedrius Savickas, Gabija Ryškuvienė, Agnė Grudytė, etc.

The Amazing Spider-Man (2012)

Oficialiai: Sėkmingiausias ir artimiausias lietuviškam skoniui amerikietiškas komiksas atgimsta su naujomis jėgomis. Žmogui-vorui ištikimą auditoriją Lietuvoje nuo 23,8 tūkst. iki 36,7 tūkst. žiūrovų per 5 metus užkėlusi trilogija buvo trumpam prigesusi 2007 metais, kai studija “Sony” neišdavė palaiminimo ketvirtai serijai pagal režisieriaus Samo Raimi interpretacijas.

“Marvel” komiksų herojų kultinio autoriaus Stano Lee vadovaujami prodiuseriai įtikino studijos vadus sukonstruoti Žmogaus-voro pasaulį iš naujų detalių: su kitais aktoriais, radikalesniais priešais, ambicingais iššūkiais, klampesnėmis užduotimis, neatskleistomis paslaptimis ir, žinoma, “Epic Red” kamerų sistema nufilmuotomis 3D atrakcijomis.

Mokyklos atsiskyrėliui ir keistuoliui Piteriui Parkeriui knieti išsiaiškinti savo paslaptingąją praeitį. Jis užaugo dėdės Beno ir tetos Mei šeimoje, ramiai kenčia bendramokslių patyčias ir kantriai kaupia naujas žinias apie šeimos veiklą. Drovus vaikinas tik patyliukais puoselėja svajonę pasikviesti į pasimatymą simpatingą merginą Gven Steisi. Bet dar labiau jį sudomina namuose atsitiktinai pastebėto tėčio lagamino turinys.

Piteris nujaučia, kad lagamine sukaupti daiktai ir dokumentai padės įminti paslaptį: kodėl vieną dieną prieš 13 metų iš namų išėję tėvai Ričardas  ir Merė niekuomet negrįžo ir dingo be žinios. Surinkti įkalčiai atveda vaikiną į kompanijos “Oscorp” laboratoriją, kurioje prie mįslingo eksperimento darbuojasi buvęs mokslininko tėčio partneris Kurtas Konorsas. Jis nuoširdžiai išsipasakoja, kad kartu planavo medicininį projektą, galėjusį pakeisti milijono žmonių likimus.

Subjektyviai: Taigi, dar kartą nuspręsta perkurti visiems iki skausmo žinomą istoriją. Nekantriai laukiau ketvirtosios Žmogaus-voro dalies, tikėdamasi, jog ji bus geresnė už trečiąja, ir patikėkit, kaip nusivyliau sužinojusi, jog istorija vėl bus rodoma iš naujo. Tačiau geri kritikų atsiliepimai paskatino sumažinti savo skeptiškumą ir vis tik pasižiūrėti šį perdirbinį.

Deja, lyginimo su pirmuoju (ne amazing one) žmogumi-voru, išvengti sunku,  per daug jau mano akys buvo pripratusios prie gerietiškos Tobey Macguire'o šypsenos... Kurios čia man visai trūko. Naujasis Peteris Parkeris (akt. Andrew Garfield), nors ir voratinkliais iš riešų nešaudo, nors ir yra toks protingas, kad pats sukonstruoja voratinklių-paleidimo mechanizmus, bei belenkiek daug kalbasi pats su savimi (kas tikrai panašu į komiksinį-animacinį žmogų vorą), tačiau man labiau pasirodė panašus ne į gerietį superherojų, o į pasipūtusį paauglį iš jaunimo filmų. Emma Stone, vaidinanti Gwen Stacey, nors, mano nuomone, ir yra pakankamai nebloga aktorė, tačiau šiame filme ji pasirodė kažkokia dirbtinė. Kirsten Dunst, vaidinusi lengvabūdiškąja Mary Jane, tikrai buvo natūralesnė.

Keistokai atrodė ir toks greitas Piterio paslapties, jog tai jis yra žmogus-voras, atskleidimas. O dar keistesnė buvo jo panelės reakcija. Sakyčiau, nenatūrali, - nepatikėjau. Kaip kad nepatikėjau ir jų meilės istorija.

Apskritai - veikėjų tarpusavio santykiai yra silpniausia filmo pusė. Dauguma jų atrodo nenuoširdūs, paviršutiniški, kaip kad anglakalbiai sako - forced. 

Kai kurios svarbios scenos (pavyzdžiui, voro įkandimas Peter'iui) buvo pernelyg skubintos, o kai kurios (pvz., berniuko iš degančios mašinos išgelbėjimas ar žmogaus-voro ir žmogaus-driežo vienas kito besivaikymas) pernelyg ištęstos ir greit pabostančios. 

Labiau patiko ir senasis žmogaus-voro kostiumas. Ne tik man, bet ir pačiam Peter'iui Parker'iui - kaip kitaip paaiškinti faktą, jog vos progai pasitaikius, jis iškart nusiima savo kaukę?

Kad neatrodyčiau visiška bambeklė, paminėsiu, jog čia efektai daug prašmatnesni ir įspūdingesni. Patiko filmo atmosfera: New York'as šaltas, šlapias ir niūrokas, jaučiama didelė naujojo Batman'o įtaka. Pagrindinis filmo blogietis irgi baisokas - tokio gatvėje sutikti nenorėčiau, tačiau šiam filmui tai pliusas. 

Visgi, jei susidarėt įspūdį, jog filmas man visai nepatiko, taip nėra. Nors jis ilgas, tačiau dinamiškas, ir žiūrėjimas neprailgsta. Siužetas kad ir su spragomis, tačiau tokiam pramoginiam filmui daugiau nei pakankamas. Ir aktorių darbas, kuris nors ir nėra be priekaištų, akių nebado. Žodžiu, nieko labai blogo. Deja, kaip ir nieko labai naujo.

IMDB įvertinimas: 7.2/10
Mano įvertinimas: 7.5/10


Detalės:

Žanras: Action, Adventure, Fantasy
Trukmė: 136 min.
Šalis: USA
Režisierius: Marc Webb
Vaidina: Andrew Garfield, Emma Stone, Rhys Ifans, Dennis Leary, Martin Sheen, Sally Field, etc.

The Lion King (1994)

Oficialiai: Liūtukas Simba yra sosto įpėdinis ir jis žino, jog jo tėvo Mufasos mirties atveju, jam atiteks garbė valdyti Protėvių Žemes. Simba nekantrauja tapti karaliumi, tačiau sostas rūpi ne tik jam: Simbos dėdė Rėžis mielai užimtų sostą, jei Mufasa neturėtų sūnaus...

Netikėtai Mufasa žūsta, ir dėl jo mirties apkaltinamas Simba. Mažasis liūtukas išsigandęs išvyksta tremtin ir atsisako teisės užaugęs tapti karaliumi. Kelyje jis sutinka mangustą Timoną ir Afrikos tapyrą Pumbą, kurie tampa geriausiais liūtuko draugais, su kuriais jis patiria daug nuotykių...

Filmas už geriausią dainą ir geriausią garso takelį pelnė 2 "Oskarus".

Subjektyviai: Turbūt nėra nei vieno, kuris nežinotų "Liūto Karaliaus" ir nebūtų girdėjęs dainų "Circle of Life", "Can you feel the love tonight?" ir "Hakuna Matata". Vaikystėje tai buvo vienas mėgstamiausių filmukų, tad po kokių penkiolikos metelių pertraukos mielai pasižiūrėjau jį vėl.

Dabar šis filmukas man patiko nė kiek ne mažiau nei vaikystėje, gal tik kiek trumpokas pasirodė, nors tikriausiai čia turėčiau kaltinti savo pripratimą prie dabartinių juostų, trunkančių po dvi ir daugiau valandų. O visa kita - tiesiog puiku. Personažai įdomūs ir spalvingi. Animacija labai graži. Siužetas ir jame plėtojamos temos - kartų tarpusavio santykiai, kova dėl valdžios, kerštas ir (ne)sėkmingas bandymas pabėgti nuo savęs paties - aktualūs ir mažam, ir dideliam. Garso takelis apskritai nuostabus.

Ir šiaip, dabar pasigendu tokių filmukų. Kurie pralinksmintų, nuliūdintų (o kartais net pravirkdytų - vien paskutinė Mufasos scena ko verta... Kas matė, tas žino apie ką kalbu) ir kažko pamokytų. Žinoma, yra ir dabar mielų animacijos kūrinių, bet nostalgija seniesiems Disney'aus šedevrams turbūt išlieka visam gyvenimui.

IMDB įvertinimas: 8.4/10
Mano įvertinimas: 10/10


Detalės:

Žanras: Animation, Adventure, Drama, Family
Trukmė: 89 min.
Šalis: USA
Režisierius: Roger Allers, Rob Minkoff
Įgarsino: Jonathon Taylor Thomas, Matthew Broderick, James Earl Jones, Jaremy Irons, Moira Kelly, Niketa Calame, Ernie Sabela, Nathan Lane, etc.

Reşat Nuri Güntekin - "Čiauškutė"

Oficialiai: „Čiauškutė“ – skaitomiausias, į daugelį kalbų išverstas žymaus turkų rašytojo Rešato Nurio Giuntekino romanas. Jo veikėja – kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė, pravarde Čalykušu, arba Čiauškutė, dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijinės dalies – Anatolijos – kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. Feridės idealizmas, tyrumas, prancūzų pensione gerai išauklėtos mergaitės manieros, iš pradžių jai labai trukdo, bet ilgainiui pelno aplinkinių pagarbą, kuri jai teikia pasitikėjimo savimi. Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės, bet ir dėl to, kad parodo XX a. pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros pavyzdys.

Subjektyviai: Beveik visuose forumuose ir blog'uose, kuriuose pasisako moteriškosios lyties skaitytojos, apstų pagyrų šiam romanui. Esą tai jautrus, gražus ir sukrečiantis kūrinys. Kadangi ieškodama ką perskaityti, neretai atsižvelgiu į kitų rekomendacijas (nes kartais tingiu kuistis bibliotekos lentynose), ryžausi ir aš perskaityti šią knygą. Pasibaigus beveik mėnesį (!) užtrukusiam šio romano skaitymo laikotarpiui (nes vis atsirasdavo įdomesnių knygų), rizikuoju likti nesuprasta, bet pasakysiu, jog šis romanas manęs pernelyg nesužavėjo, o tuo labiau nesukrėtė.

Iš esmės, tai intelektualesnis meilės romanas, kurio pagrindinė veikėja - labai pašėlusi, tačiau taurios širdies mergina, vardu Feridė, kartais labai primenanti tokio seno mūsų šalyje rodyto anime serialo "Candy Candy" pagrindinę veikėją. Tik anime buvo realistiškesnis. Čia siužetas banaliai saldus: Feridė iš pradžių nekenčia, o po to karštai įsimyli pusbrolį Kiamraną. Deja, tasai pusbrolis taip įskaudina Feridė, jog ji ima ir pabėga iš namų. Po to daug metų klaidžioja po Turkiją, tampa mokytoja bei blaškosi tarp meilės ir neapykantos.

Verčiausiais dėmesio man pasirodė Turkijos provincijų ir ten gyvenančių žmonių bei vyraujančių papročių aprašymai. Dar patiko keli antraplaniai, nors ir gerokai kvaištelėję, veikėjai. Kartais jie man rodydavosi esą įdomesni už Feridę ir jos Kiamraną.

Visa kita - jausminga meilės istorija, pagardinta ašaromis ir maišu cukraus. Turėtų patikti romantiškoms natūroms ir puikiai tiktų aukštesnio lygio melodraminiui serialui. Nei kiek nenustebau sužinojusi, jog 1986 m. toks jau sukurtas. Štai čia galite rasti video iš serialo, ir pasižiūrėti patys ;)

Mano vertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas

Puslapių skaičius: 416

Leidykla: Alma Littera, 2008

Iš turkų kalbos vertė Halina Kobeckaitė

Les Intouchables (2011)

Oficialiai: Milijonierius Filipas susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipins visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai.

Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdys linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeis Vivaldi simfonijas į hiphopo melodijas, paveikslų tapybą – į automobilių lenktynes su policija Paryžiaus gatvėmis, mandagų bendravimą – į nešvankius keiksmažodžius, prabangius kostiumus – į sportines kelnes. Jie pereis ugnį ir vandenį, kol užsigrūdins nuoširdžiai, unikaliai, harmoningai draugystei, besitęsiančiai iki šiol.

Subjektyviai: Prisipažinsiu, šį visų išliaupsintą filmą pamačiau tik tuomet, kai aną pektadienį jį parodė TV3 televizija. Ir dabar nė pati negalėčiau pasakyti kodėl taip ilgai atidėliojau jo peržiūrą. Gal, nepaisant daugybės pagyrų, tikėjausi eilinės "širdį veriančios" istorijos apie tai, kaip vargšas nelaimingas neįgalusis, susipažinęs su slaugytoju, kuris tradiciškai panašiose juostose atlieka gerosios fėjos vaidmenį, vėl atgauna gyvenimo džiaugmą...

Bet anaiptol - šiame filme viskas ne taip. Negalią turintis Filipas (akt. F. Cluzet) nei vargšas (jis - pasiturintis aristokratas), nei nelaimingas, tiesiog jaučiasi kiek nesuprastas ir nuvertinamas aplinkinių. O ir slaugytojas Drisas (akt. O. Sy) nelabai panašus į gerąją fėją - tam jis pernelyg tiesmukas, vulgarus ir pašėlęs. Šios dvi asmenybės bei jų tarpusavio ryšys ir yra pagrindinis istorijos variklis. Kiti personažai reikšmingi tik tiek, kiek jie padeda atsiskleisti pagrindinių veikėjų charakteriams.

Man labai patiko šviesi filmo nuotaika ir tai, jog šis filmas prancūziškas. Kažkodėl neabejoju, jei tokio tipo filmą būtų kūrę amerikiečiai, nebūtų apsieita be niekam nereikalingo gailesčio. O čia aš jokio gailesčio nejutau. Man nebuvo gaila Filipo, nors jis gali pajudinti tik galvą. Nebuvo gaila Driso, nors jo vaikystė buvo sunki. Priešingai - aš jais žavėjausi ir iš jų juokiausi.

Filmas pilnas šmaikščių, netgi grubių juokelių. Juostos kūrėjai tyčiojasi iš visko: negalios, meno, socioekonominių skirtumų, netgi Hitlerio. Ir tyčiojasi gerai. Ne vienoje vietoje juokiausi iki nukritimo, nors pagal standartus turėjau verkt. Juokauti socialiai jautriomis temomis nelengva, tačiau čia viskas atrodo neperspausta ir nuoširdu. Už tai BRAVO filmo kūrėjams ir pagrindiniams aktoriams. Ir kompozitoriui, nes garso takelis taipogi pasirodė puikus.

O visų šauniausia, jog šis filmas paremtas tikra aristokrato Philippe Pozzo di Borgo istorija, kuomet, po nelaimingo atsitikimo 1993-aisiais vyras liko paralyžiuotu ir pasamdė jauną priemiesčio gyventoją Abdel Sellou slaugytojo darbui. Prieš parsidedant filmavimo darbams, režisieriai Olivieras Nakache ir Ericas Toledano aplankė Maroke gyvenantį Philippe Pozzo di Borgo. Ši pažintis tik dar labiau sustiprino vyrų norą sukurti filmą, paremtą jo gyvenimo istorija. Pats Philippe režisieriams suteikė daugybe informacijos ir patarimų, susijusių su kiekviena filmo kūrimo cena. Kad „Les Intouchables“ būtų ne drama, o nuotaikinga komedija, reikalavo pats Philippe Pozzo di Borgo. Jis nenorėjo, kad jo gyvenimo istorija paremtas filmas būtų kupinas gailesčio ir skausmo. Matyt, ir tikrasis šios šiltos herojus turi gerą humoro jausmą. O turbūt pasauly nėra nieko labiau žavingo nei gebėjimas pasijuokti iš savęs...

PS: Mano mėgstamiausias filmo bajeris:

1. Driss: Listen to this..
2. Driss: Where can you find a tetraplegic?
3. Philippe: Where can you..I don't know.
4. Driss: Where you left him.

IMDB įvertinimas: 8.5/10
Mano įvertinimas: 10/10


Detalės:

Žanras: Biography, Comedy, Drama
Trukmė: 112 min.
Šalis: Prancūzija
Režisieriai: Olivier Nakache, Eric Toledano
Vaidina: François Cluzet, Omar Sy, Anne Le Ny, Audrey Fleurot, Joséphine de Meaux, etc.

Sleeping Beauty (1959)

Oficialiai: Karaliui ir karalienei po ilgų laukimo metų gimsta dukrelė, kurią jie pavadina Aurora. Princesės gimimo proga iškeliama didelę puotą, į ją atvyksta daugybė žmonių iš visos karalystės kampelių, ir trys geraširdės fėjos: Flora, Fauna ir Merryweather, iš kurių kiekviena atnešė mergaiei dovanų. Tačiau piktoji fėja Malificient, kurios niekas į puotą nepakvietė, supyksta ir nusiunčia mažajai princesei prakeiksmą, jog ši mirs sulaukusi 16-ojo gimtadienio įsidūrusi pirštą į verpimo ratelio verpstę. Merryweather, kurios dovana dar buvo neišnaudota, sušvelnina piktosios fėjos prakeiksmą, pasakydama, jog princesė nemirs, tik užmigs giliu miegu, ir ją galės prikelti tik mylimojo bučinys... 

Karalius ir karalienė išsigandę dėl dukters gyvybės, patiki ją gerųjų fėjų priežiūrai. Bėga metai, ir toli nuo žmonių akių Aurora išauga į jauną, gražią merginą, nieko nežinančią apie savo praeitį. Tačiau per savo 16-ąjį gimtadienį ji ne tik susipažįsta su žaviu nepažįstamuoju, bet ir sužino, kad turi grįžti į pilį ir susipažinti su savo tėvais...

Subjektyviai: Walt Disney senoji animacija man visada sukelia daug šiltų vaikystės prisiminimų, ir nors dauguma jų pasakų esu mačiusi, šią žiūrėjau pirmą kartą.

Kokie mano įspūdžiai? Labai geri. Žinoma, nieko pernelyg stebinančio ar netikėto čia nebuvo (visgi, tai - pasaka, ir mes visi žinome, kaip jos baigiasi), tačiau pati istorija labai graži ir miela. Animacija, kaip tokiems laikams, nuostabi! Personažai gal ir nėra tokie ryškūs, kaip vėlesniuose Disney'aus darbuose, tačiau neabejotinai simpatiški. Veiksmas dinamiškas, kai kuriose vietose gal netgi pernelyg greitai viskas klostosi ("sutikau princą - pašokau su juo - įsimylėjau"), tačiau nederėtų užmiršti, jog šis kūrinys skirtas ir mažesniems žiūrovams, o jiems princo ir princesės santykių etapai ir peripetijos tikrai nėra įdomūs. Jie nori, kad princas nugalėtų raganą, pabučiuotų Aurorą, ir ilgai bei laimingai gyventų.

O jų šis filmukas ir nenuvilia: spalvinga animacija, gražios (nors šiam amžiui gal kiek ir senamadiškos, bet bala nematė) dainos ir happy end'as, - viskas ko reikia pasakai, kurią mielai žiūrėtų ir vaikai, ir suaugę.

PS: viena filmo frazė labai prajuokino -  Now, father, you're living in the past. This is the 14th century! 

IMDB įvertinimas: 7.3/10
Mano įvertinimas: 8.5/10


Detalės:

Žanras: Animation, Family, Fantasy

Trukmė: 75 min.

Šalis: USA

Režisierius: Clyde Geronimi

Įgarsino: Mary Costa, Bill Shirley, Eleanor Audley, Verna Felton, Barbara Luddy, Barbara Jo Allen, etc.

The Terminal (2004)

Oficialiai: Emigrantas iš mažos Rytų Europos šalies Viktoras Navorskis nusprendė pasislėpti nuo karo siaubų Amerikoje. Tačiau tą pačią akimirką, kai lėktuvas nusileido Niujorko oro uosto terminale, ta šalis buvo nušluota nuo žemės paviršiaus ir pripažinta neegzistuojančia.

Tai reiškia, kad žmogaus pasas ir kiti dokumentai tapo negaliojančiais. Neturėdamas asmenybės ir namų, Victoras Navorskis apsigyvena tiesiog oro uosto pirmajame terminale...


Subjektyviai: Taaaip, nepavydėtina situacija, tuo labiau žinant kad filmas sukurtas remiantis tikra istorija, kuomet 1998-aisiais Irano pilietis Merhanas Karimi Nasseri neplanuotai ir prieš savo norą užstrigo Paryžiaus Charleso de Gaulle'o oro uoste. Tačiau pinigų darymo mašina Spielberg'as nebūtų Spielberg'as jei iš tokio, sakyčiau, tragikomiško nutikimo, nepadarytų blockbuster'io su krūva Holivudo žvaigdžių. 

O tas blockbuster'is gavosi visai mielas ir nuotaikingas. Ypač simpatiškas T. Hanks'o herojus: jo sumanumas prasimanyti pinigų, susirasti draugų ir net įsimylėti negali nežavėti. Narovskis klauso išpažinčių,  saliamoniškai sprendžia konfliktus, piršliauja, kuria mozaikas ant terminalo sienų, perspėja kitus dėl slidžių grindų, ir nuoširdžiai pasiūlo savo petį išsiverti. Tiesiog Amelijus ir Rytų Europos. Tik labai prastai kalbantis rusiškai: net ausis rėžia tas tarimas, na, bet gal javams (turiu omeny, žiūrovus iš JAV) vienodai šviečia. Mane, kaip mokančią rusų kalbą, toks atsainumas ir erzina, ir pykdo...

Užtat turiu pagirti įspūdingai sukonstruotą terminalą: visos tos prabangių rūbų ir apatinių parduotuvės, BURGER KING hamburgerinės, vyliojančios reklaminės iškabos bei visur skubančios masės žmonių sukuria ištisą tarptautinio oro uosto subkultūrą. Tikriausiai, net nereikia nosies iš oro uosto iškišti, kad pasijaustum esąs Amerikoje: tiek daug to skubėjimo ir reklamos...

Ir nors tai tikrai nėra pats geriausias Spielberg'o filmas (pilnas siužeto klišių, daugybę kartų girdėtų juokelių ir stereotipinių herojų), bet vertas, jog jį pamatytumėt ir dar kartą išgirstumėt pagrindinį filmo moralą, kuris irgi seniai žinomas bei pabodęs, tačiau taip ir neprarandantis savo aktualumo.

IMDB įvertinimas: 7.2/10
Mano įvertinimas: 8.0/10

Detalės:

Žanras: Comedy, Drama

Trukmė: 128 min.

Šalis: USA

Režisierius: Steven Spielberg 

Vaidina: Tom Hanks, Catherina Zeta-Jones, Stanley Tucci, Chi McBride, Diego Luna, etc.