Oficialiai: Milijonierius Filipas susižeidė skraidydamas parasparniu ir tapo priklausomas nuo kitų. Polėkio nestokojantis jaunas imigrantas Drisas ką tik atliko bausmę kalėjime už smulkias vagystes ir ieško naujų nuotykių. Dviejų skirtingų vyrų likimai susipins visam gyvenimui, kurį kiekvienas iš jų supranta savotiškai.
Nuo kaklo iki kojų paralyžiuotas aristokratas pasisamdys linksmų plaučių Paryžiaus priemiesčio vaikiną, visai netinkamą būti asmeniniu slaugytoju. Prikaustytas prie invalido vežimėlio Filipas ir jo energingasis pagalbininkas Drisas iškeis Vivaldi simfonijas į hiphopo melodijas, paveikslų tapybą – į automobilių lenktynes su policija Paryžiaus gatvėmis, mandagų bendravimą – į nešvankius keiksmažodžius, prabangius kostiumus – į sportines kelnes. Jie pereis ugnį ir vandenį, kol užsigrūdins nuoširdžiai, unikaliai, harmoningai draugystei, besitęsiančiai iki šiol.
Subjektyviai: Prisipažinsiu, šį visų išliaupsintą filmą pamačiau tik tuomet, kai aną pektadienį jį parodė TV3 televizija. Ir dabar nė pati negalėčiau pasakyti kodėl taip ilgai atidėliojau jo peržiūrą. Gal, nepaisant daugybės pagyrų, tikėjausi eilinės "širdį veriančios" istorijos apie tai, kaip vargšas nelaimingas neįgalusis, susipažinęs su slaugytoju, kuris tradiciškai panašiose juostose atlieka gerosios fėjos vaidmenį, vėl atgauna gyvenimo džiaugmą...
Bet anaiptol - šiame filme viskas ne taip. Negalią turintis Filipas (akt. F. Cluzet) nei vargšas (jis - pasiturintis aristokratas), nei nelaimingas, tiesiog jaučiasi kiek nesuprastas ir nuvertinamas aplinkinių. O ir slaugytojas Drisas (akt. O. Sy) nelabai panašus į gerąją fėją - tam jis pernelyg tiesmukas, vulgarus ir pašėlęs. Šios dvi asmenybės bei jų tarpusavio ryšys ir yra pagrindinis istorijos variklis. Kiti personažai reikšmingi tik tiek, kiek jie padeda atsiskleisti pagrindinių veikėjų charakteriams.
Man labai patiko šviesi filmo nuotaika ir tai, jog šis filmas prancūziškas. Kažkodėl neabejoju, jei tokio tipo filmą būtų kūrę amerikiečiai, nebūtų apsieita be niekam nereikalingo gailesčio. O čia aš jokio gailesčio nejutau. Man nebuvo gaila Filipo, nors jis gali pajudinti tik galvą. Nebuvo gaila Driso, nors jo vaikystė buvo sunki. Priešingai - aš jais žavėjausi ir iš jų juokiausi.
Filmas pilnas šmaikščių, netgi grubių juokelių. Juostos kūrėjai tyčiojasi iš visko: negalios, meno, socioekonominių skirtumų, netgi Hitlerio. Ir tyčiojasi gerai. Ne vienoje vietoje juokiausi iki nukritimo, nors pagal standartus turėjau verkt. Juokauti socialiai jautriomis temomis nelengva, tačiau čia viskas atrodo neperspausta ir nuoširdu. Už tai BRAVO filmo kūrėjams ir pagrindiniams aktoriams. Ir kompozitoriui, nes garso takelis taipogi pasirodė puikus.
O visų šauniausia, jog šis filmas paremtas tikra aristokrato Philippe Pozzo di Borgo istorija, kuomet, po nelaimingo atsitikimo 1993-aisiais vyras liko paralyžiuotu ir pasamdė jauną priemiesčio gyventoją Abdel Sellou slaugytojo darbui. Prieš parsidedant filmavimo darbams, režisieriai Olivieras Nakache ir Ericas Toledano aplankė Maroke gyvenantį Philippe Pozzo di Borgo. Ši pažintis tik dar labiau sustiprino vyrų norą sukurti filmą, paremtą jo gyvenimo istorija. Pats Philippe režisieriams suteikė daugybe informacijos ir patarimų, susijusių su kiekviena filmo kūrimo cena. Kad „Les Intouchables“ būtų ne drama, o nuotaikinga komedija, reikalavo pats Philippe Pozzo di Borgo. Jis nenorėjo, kad jo gyvenimo istorija paremtas filmas būtų kupinas gailesčio ir skausmo. Matyt, ir tikrasis šios šiltos herojus turi gerą humoro jausmą. O turbūt pasauly nėra nieko labiau žavingo nei gebėjimas pasijuokti iš savęs...
PS: Mano mėgstamiausias filmo bajeris:
IMDB įvertinimas: 8.5/10
Mano įvertinimas: 10/10
Detalės:
Žanras: Biography, Comedy, Drama
Trukmė: 112 min.
Šalis: Prancūzija
Režisieriai: Olivier Nakache, Eric Toledano
Vaidina: François Cluzet, Omar Sy, Anne Le Ny, Audrey Fleurot, Joséphine de Meaux, etc.
Man labai patiko šviesi filmo nuotaika ir tai, jog šis filmas prancūziškas. Kažkodėl neabejoju, jei tokio tipo filmą būtų kūrę amerikiečiai, nebūtų apsieita be niekam nereikalingo gailesčio. O čia aš jokio gailesčio nejutau. Man nebuvo gaila Filipo, nors jis gali pajudinti tik galvą. Nebuvo gaila Driso, nors jo vaikystė buvo sunki. Priešingai - aš jais žavėjausi ir iš jų juokiausi.
Filmas pilnas šmaikščių, netgi grubių juokelių. Juostos kūrėjai tyčiojasi iš visko: negalios, meno, socioekonominių skirtumų, netgi Hitlerio. Ir tyčiojasi gerai. Ne vienoje vietoje juokiausi iki nukritimo, nors pagal standartus turėjau verkt. Juokauti socialiai jautriomis temomis nelengva, tačiau čia viskas atrodo neperspausta ir nuoširdu. Už tai BRAVO filmo kūrėjams ir pagrindiniams aktoriams. Ir kompozitoriui, nes garso takelis taipogi pasirodė puikus.
O visų šauniausia, jog šis filmas paremtas tikra aristokrato Philippe Pozzo di Borgo istorija, kuomet, po nelaimingo atsitikimo 1993-aisiais vyras liko paralyžiuotu ir pasamdė jauną priemiesčio gyventoją Abdel Sellou slaugytojo darbui. Prieš parsidedant filmavimo darbams, režisieriai Olivieras Nakache ir Ericas Toledano aplankė Maroke gyvenantį Philippe Pozzo di Borgo. Ši pažintis tik dar labiau sustiprino vyrų norą sukurti filmą, paremtą jo gyvenimo istorija. Pats Philippe režisieriams suteikė daugybe informacijos ir patarimų, susijusių su kiekviena filmo kūrimo cena. Kad „Les Intouchables“ būtų ne drama, o nuotaikinga komedija, reikalavo pats Philippe Pozzo di Borgo. Jis nenorėjo, kad jo gyvenimo istorija paremtas filmas būtų kupinas gailesčio ir skausmo. Matyt, ir tikrasis šios šiltos herojus turi gerą humoro jausmą. O turbūt pasauly nėra nieko labiau žavingo nei gebėjimas pasijuokti iš savęs...
PS: Mano mėgstamiausias filmo bajeris:
- Driss: Listen to this..
- Driss: Where can you find a tetraplegic?
- Philippe: Where can you..I don't know.
- Driss: Where you left him.
IMDB įvertinimas: 8.5/10
Mano įvertinimas: 10/10
Detalės:
Žanras: Biography, Comedy, Drama
Trukmė: 112 min.
Šalis: Prancūzija
Režisieriai: Olivier Nakache, Eric Toledano
Vaidina: François Cluzet, Omar Sy, Anne Le Ny, Audrey Fleurot, Joséphine de Meaux, etc.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą