Shoko Tendo - "Jakudzos mėnulis. Gangsterio dukters atsiminimai"

Oficialiai: Su ilgais rudais plaukais ir standžiai aptemtais madingais džinsais 39 - erių Shoko Tendo atrodo kaip bet kuri kita stilinga Japonijos moteris - kol ji nenusimeta marškinėlių, po kuriais slepiasi tatuiruotė, dengianti jos nugarą ir didžąją dalį kūno. Drakonai, feniksai, moteris apnuoginta krūtine ir peiliu dantyse - tai Tendo vaikystės ir jaunystės, praleistos tarp jakudzų, simboliai.

Kai perskaitysite šią autobiografiją, serialas „Sopranai: mafijos kronika", palyginti su Shoko Tendo gyvenimu, atrodys lyg muilo opera. Itin kontraversiškai sutikta Japonijoje ir sulaukusi net 11 leidimų Tekančios saulės šalyje, knyga praskleidžia uždangą į slaptąjį šiuolaikinės Japonijos mafijos - jakudzos - pasaulį.

Subjektyviai: Iš anotacijos tikėjausi ne mažiau kaip japoniškų "sopranų", kuriose rasčiau istorijų apie slaptus gaujų susirinkimus, prekyba narkotikais, svaidomus peilius, nukirstus mažuosius rankos pirštelius ir daug "šaudo-gaudo". Deja. Knyga visiškai neatitiko mano lūkesčių (nors nukirstas mažasis pirštelis ir buvo paminėtas vienoje vietoje, ir apie narkotikus rašyta daug, tiesa, iš kitos barikadų - vartotojų - perspektyvos).
  
Tai - (ne)laimingos moters istorija. Kuri visko matė, patyrė ir vartojo. Apie moterį, kuri vis užlipdavo ant tos pačios gamybos grėblių (t.y., vyrų). Moterį, kurios veiksmai man kartais atrodė tokie nesuprantami, jog norėdavom jai surikt "durne, ką darai?". Ypač tuomet, kai meilužis jai išmuša dantis, o ji sako "aš pati kalta". 

Žodžiu, tai knyga apie auką su visomis joms būdingomis socialinėmis ir psichologinėmis charakteristikomis. Gal dėl to ir nemečiau skaityti šios knygos, nes su tokiomis moterimis man neretai tenka dirbti, o tas darbas tikrai nėra lengvas, kad ir kaip stipriai norisi joms padėti. 
Ir ne visoms baigiasi taip kaip Shoko, kuri - tadadadam - pabaigoj susitvarko gyvenimą, meta netikusius vyrus, ir įgyvendina svajonę - tapo rašytoja. Truputį naivu ir juokinga? Gal. Kol nepagalvoji, jog šios japonės parašyta knyga dabar guli ant mano stalo, kitame pasaulio krašte. Ne toks ir prastas pasiekimas, m? :)

Mano įvertinimas: 6.0/10 - Nors istorija nesukrėtė ir nesužavėjo, tačiau skaitėsi labai lengvai ir greitai - knygą įveikiau per pusdienį. Dar balą pridedu už fantastišką autorės tatuiruotę, kuri ir pavaizduota knygos viršelyje.

Detalės:

Žanras: autobiografinis romanas

Puslapių skaičius: 208

Leidykla: Obuolys, 2008

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė

Driving Lessons (2006)

Oficialiai: Septyniolikmečio Beno (vaidina akt. Rupert Grint) vasaros atostogos bėga skaitant Bibliją, dirbant namie ir mokantis vairuoti iš savo perdėm religingos mamos (vaidina akt. Laura Linney). Tačiau vaikinas neturi kitos išeities ir kantriai vykdo tėvų nurodymus net neįsivaizduodamas savo gyvenimo kitokio. Tačiau net ir nuobodžiausi gyvenimai kada nors pasikeičia. Benui tokia akimirka išaušta tuomet, kai savo gyvenimo kelyje jis sutinką Ivi (vaidina akt. Julie Walters) – buvusią teatro ir kino primadoną, o dabar tiesiog pensininkę, godžiai skaitančią literatūros kūrinius.

Subjektyviai: Vieną žiemos vakarą, kai man dingo internetas, labai neturėjau ką veikti. Ir sugalvojau, kad reiktų pažiūrėti šį filmą, kurį buvau parsisiuntusi jau gana seniai, tik vis apie jį pamiršdavau (kaip jau pastebėjot, man taip dažnokai nutinka).

Koks tai filmas? Visų pirma sakyčiau - mielas. Tai nėra vien komedija (nors kurioziškų epizodų netrūksta), tai nėra vien drama (nors dramatiškų personažų irgi yra - ypač man patinko Beno mama, vaidinama Lauros Linney, kurią tikrai galima apibūdinti žodeliais good Christian bitch). Iš esmės, tai filmas apie savęs paeiškas. Vairavimo per gyvenimą pamokas. Berniuko tapimą vyru (visom prasmėm, hahaha). 

Aktoriai vaidina puikiai, smagu į juos žiūrėti. Pats siužetas nėra labai išskirtinis, labiau orientuotas į įprasto skonio auditoriją. Yra pakrizenimų, yra paverkšlenimų, pamokslas irgi yra, tačiau viskas labai švelnu, subtilu, neperspausta ir tuo pačiu, deja, pakankamai neryšku. Man tai vienas iš tuo filmų, kuriuos įsijungi-pažiūri-pamiršti. Tuomet nė britiškas akcentas ir jaukios Anglijos miestelio gatvelės negelbėja.

Kita vertus, šis filmas - visai geras pasirinkimas šaltam žiemos vakarui, gurkšnojant aviečių arbatą ir už lango drimbant sniegui.

IMDB įvertinimas: 6.8/10
Mano įvertinimas: 7.5/10

Detalės:

Žanras: Comedy, Drama

Trukmė: 98 min.

Šalis: UK

Režisierius: Jeremy Brock

Vaidina: Rupert Grint, Laura Linney, Julie Walters, etc.

Stardust (2007)

Oficialiai: Ši istorija prasideda paprastame Anglijos kaimelyje, o baigiasi pasauliuose, kuriuos sunku ir įsivaizduoti... Jaunasis Tristanas (akt. Ch. Coxas) siekia užkariauti nuostabios, tačiau šaltos merginos Viktorijos (akt. S. Miller) širdį. Ji sutinka priklausyti Tristanui, bet tik tuomet, kai jis atgabens krentančią žvaigždę. Norėdamas išpildyti savo mylimosios norą, įsimylėjėlis leidžiasi į kelionę ir po ilgų klajonių suranda žvaigždę, pavirtusią į nuostabaus grožio mergaitę Aiveiną (akt. C. Danes). Netrukus paaiškėja, kad Tristanas nėra vienintelis, siekiantis žvaigždės. Keturiems karalaičiams ir trims mirusių jų brolių dvasioms, siekiančioms užimti tėvo sostą, vėl jauna norinti tapti piktoji ragana (akt. M. Pfeiffer), piratas, vardu kapitonas Šekspyras, - visiems jiems reikalinga krentanti žvaigždė. Tristatui tenka pati sunkiausia užduotis - išvengti piktavalių pinklių ir laimėti Aiveinos širdį. Filmas „Žvaigždžių dulkės“ sukurtas pagal Neilo Gaimano ir Charleso Vesso to paties pavadinimo bestselerį.

Subjektyviai: Nors ekranizuotos pasakos man patinka, kažkodėl ilgai nekreipiau dėmesio į šį filmą. Net nežinau kodėl: ar dėl kažkada girdėtų neigiamų atsiliepimų, ar dėl to, kad niekas jo nerekomendavo, o gal dėl to, kad ir taip turėjau ką žiūrėti... Bet vieną žiemos vakarą užsimaniusi kažko gražaus ir lengvo, pažiūrėjau "Žvaigždžių dulkes". Ir pasigailėjau, kad to nepadariau anksčiau. Nes filmas labai labai gražus. Ypač vizualiai - tikrai pasijauti lyg nuklydęs į kitą, stebuklingą pasaulį (ačiū gausiems efektams!). Man patiko viskas: pasakiška atmosfera, jaukus Anglijos kaimelis, krentančios žvaigždės, iš šeško vidurių (vargšas šeškas... :() buriančios raganos, graži, bet ne pernelyg saldi meilės istorija, juokeliai ir aktorių vaidyba (Pfeiffer - nuostabi!). Taip, personažai kartais elgiasi šabloniškai ir pabaiga nesunkiai nuspėjama, bet - retorinis klausimas - ar pasakose gali būti kitaip? Jei blogis laimėtų prieš gėrį, visi mėgiami herojai būtų nudobti nemėgiamų, kraujas lietųsi laisvai, o pabaigoj apsibliautumėm iš liūdesio, ar tai vis dar būtų pasaka? Na, nebent ji parašyta mūsų klasiko Biliūno...

Ši - ne tokia. Tai istorija su laiminga pabaiga - pats tas tamsiems žiemoms vakarams, už lango siaučiant pūgai. 

PS: Čia man vienai aktorė, vaidinanti žvaigždę, pasirodė vaidmeniui per sena?

PPS: O aš irgi norėčiau vyro, pasiryžusio dėl manęs parnešti krentančią žvaigždę... ;)

IMDB įvertinimas: 7.8/10

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: Adventure, Family, Fantasy

Trukmė: 127 min.

Šalis: USA, UK, Islandija

Režisierius: Matthew Vaughn

Vaidina: Charlie Cox, Claire Danes, Michelle Pfeiffer, Robert De Niro, Mark Strong, Kate Magowan, etc.

Joanne Harris - "Džentelmenai ir žaidėjai"

Oficialiai: „Džentelmenai ir žaidėjai“ – ketvirtoji britų rašytojos Joanne Harris knyga lietuvių kalba. Šįkart tai psichologinis trileris, kurio veiksmas vyksta senoje šv. Osvaldo gramatinėje berniukų mokykloje Šiaurės Anglijoje. Ką tik prasidėję nauji mokslo metai žada permainas tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Penkiolika metų skrupulingai slėpta istorija tuo iškils aikštėn. Kas tas paslaptingas vienišius, kurio šiurkštūs juokeliai palengva pereina nuo smurto iki žmogžudystės, ir kodėl beveik pamirštas skandalas sugrįžta su tokia stipria smogiamąja jėga? Tai nėra perrašyta istorija. Bet ji galėjo ir būti…


Subjektyviai: Knygos apie mokyklą man kažkodėl labai mielos - gal todėl, jog nuneša į vaikystę? Nors šios knygos tikrai nepavadinčiau miela. Jei manęs paprašytų ją apibūdinti, pirmiausia mintis, šoktelėjusi galvon, būtų - tai knyga apie kerštą. Paranoidinį, apsėstą, kruopščiai suplanuotą, bet sunkiai suvokiamą (net emociškai ir psichologiškai traumuotos vaikystės aplinkybių vargiai pateisinamą) kerštą. Kuris labai gražiai "žiūrisi" tradicinės angliškos mokyklos su bokštais, kriketo aikštelėmis, sargo nameliu, ir aukšta tvora su ženklu "pašaliniams įeiti draudžiama" aplinkoje. Harris yra tikra smulkmenų meistrė: personažų įpročiai, mokytojų tipų įvairovė, mokyklos koridoriai ir netgi puodeliai ar rūkomos cigaretės aprašomi taip raiškiai ir vaizdingai, tarsi pati juos matyčiau, jausčiau, užuosčiau. Neveltui sakoma, jog smulkmenos daro gyvenimą didelį (šiuo atveju galima perfrazuot į smulkmenos daro knygą maloniai skaitomą). Prie to malonumo prisideda charakteringi personažai ir netikėta pabaiga. O netikėtas pabaigas aš mėgstu. Net labai.
Reziumuojant - man tai bene geriausia Harris knyga. Gal netgi geresnė už "Šokoladą". Nes ne tokia saldi ir moteriška.


Mano įvertinimas: 10/10 

Detalės:

Žanras: grožinis romanas, psichologinis trileris

Puslapių skaičius: 464

Leidykla: Versus aureus, 2007

Iš anglų kalbos vertė Eglė Bielskytė

Johan Theorin - "Prieblanda"

Oficialiai: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai.

Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką.

Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.

Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

Subjektyviai: Perskaičius atsiliepimus internete, susidaro įspūdis, jog ši knyga labai patinka. Arba labai nepatinka. O man? Sakyčiau visai nieko. Neerzino nei knygos lėtumas, nei senjorai, vaidinantys detektyvus, nei banalūs (kai kurie) siužeto vingiai. Labiausiai patiko skandinaviška atmosfera: atoki sala, ištuštėjęs kaimas, apleistos sodybos, akmenys, Baltijos jūra ir kalkynė, knygos siužete užimanti labai svarbią poziciją. Gamta aprašyta taip gražiai, jog gailiuos, kad šią knygą skaičiau ne vėjuotą lapkritį... Turbūt efektas būtų dar didesnis. Nes dabar pabaiga nenustebino: praktiškai atspėjau kaltininką, ir visai ne todėl, jog esu perskaičiusi krūva detektyvų. Tiesiog panaši atomazga pasitaikė jau ne pirmąsyk per mano neilgą pažintį su detektyvo žanru. Tad - rašytojai, pasitelkit fantaziją! 

Siužetas paprastas, skaityti nesudėtinga. Tik va, mane privertė ilgėtis šaltos rudėninės Švedijos. Nes atšiaurios šalys mano širdžiai pačios mieliausios.

PS: O viršelis visgi kraupokas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: detektyvas, trileris 

Puslapių skaičius: 408

Leidykla: Alma littera, 2008

Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė

Brave (2012)

Oficialiai: Nuo senų senovės Škotija buvo apipinta legendomis ir padavimais, tad pagrindine animacinio filmo „Karališka drąsa“ tapo atkakli ir užsispyrusi Škotijos princesė Merida. Rinkdamasi savo gyvenimo kelią, mergina atsisako paklusti senovę menančioms karališkoms tradicijoms ir ryžtasi savo karališką prigimtį iškeisti į svajonę tapti didžia lankininke. Merida meta iššūkį galingiems Škotijos klanams ir jų valdovams – lordams Makgufinui, Makintošui ir Dingvolu. Neatsargus princesės elgesys prišaukia nelaimę, tad dabar karalystei ir Meridos tėvams gresia pavojus, o princesė žūtbūt privalo įveikti pavojingus magijos kerus. Galėdama pasikliauti tik savo pačios drąsa, Merida privalo susikauti su pačiu baisiausiu tamsiųjų Škotijos urvų padaru.

Subjektyviai: Labai norėjau pažiūrėti šį Pixar filmuką, nes a) patiko trailer'is, b) mėgstu pasakas ir c) turiu silpnybę viduarmžiams, Škotijai ir raudoniems plaukams. 

Na, vakar ėmiau, pažiūrėjau ir nenusivyliau. Juosta nuotaikinga ir sklidina šilumos, animacija laaaabai graži (Škotijos kalnai, miškai, uolos ir pilys atrodo įspūdingai), škotai juokingai atrodo ir juokingai šneka, o pasakos moralas - sakyčiau, netgi labai aktualus ir skatinantis susimąstyti.

Aišku, kaip ir visose pasakose, siužetas gana nuspėjamas, kai kurie personažai stereotipiniai, o keletas juokelių atrodo jau n kartų matyti kuriame nors kitame animacijos produkte.

Kita vertus, man pasakos yra tobulas literatūros kūrinys, kuriose yra visko: priešų, raganų, ašarų, netekčių ir vargo, (ne)protingų sprendimų, netikėtų sutapimų, tikrų draugų, džiaugsmo, turtų, meilės ir vilties, - visai kaip gyvenime. O svarbiausia - kiekvienoje pasakoje slypi išmintis ir gyvenimo tiesos- kurios niekada nesensta, retai klysta ir yra visuomet prasmingos.

Galbūt dėl to aš šioje juostoje įžvelgiau daugiau nei nuvalkiotą istoriją su happy end'u, kaip kad gerb. Užkalnis, kurio recenziją neseniai teko skaityti. Ši juosta ne tik apie kartų konfliktą tarp mamos ir dukters (dėl ko kai kam ši juosta gal ir pasirodė mergaitiška) ar didelį aplinkos spaudimus bei stereotipus, verčiančius elgtis pagal nustatytą ir laiko patikrintą, bet ne visiems priimtiną modelį. Ne tik. Tai ir istorija apie globėjišką tėvų meilę, kuri tokia didelė, kad net pasidaro grėsminga (labai geras simbolinis sulyginimas su meška, btw). Apie jaunatvišką maištą, kai iš noro laužyti standartus skaudinami tie, kuriuos mylima labiausiai. Apie kompromisą (jei myli, tai gali ir nusileisti). Apie vertybes. Apie teisę būti savimi ir kurti savo pasaką, - būtinai su laiminga pabaiga.

IMDB įvertinimas - 7.4/10

Mano įvertinimas - 9.0/10

Detalės:

Žanras: Animation, Action, Adventure

Trukmė: 93 min.

Šalis: USA

Režisieriai: Mark Andrews, Brenda Chapman

Įgarsino: Kelly Macdonald, Billy Connolly, Emma Thompson, Julie Walters, Robbie Coltrane, etc.

Looper (2012)

Oficialiai: Ateityje pasaulį užvaldžiusi verslo imperija rado būdą atsikratyti neparankių žmonių. Juos pasiunčia į praeitį. Dabartyje juos pasitinka specialiai paruošti žudikai, nužudantys auką ir atsikratantys kūno. Tačiau ką daryti, kai sulaukęs siuntinio iš ateities pamatai save?

Subjektyviai: Man, kaip veiksmo filmų mylėtojai, šis filmas buvo vienas iš laukiamiausių šiais metais. Dabar galvoju, kad galėjau taip labai ir nelaukt.

Nes, mano akim, jis nebuvo kažkuo ypatingas, ir visos tos šaudynės-gaudynės-slėpynės niekuo nesiskiria nuo kitų veiksmo filmų, kuriuos esu mačiusi. Nežinau, ar aš čia nesusikaupusi žiūrėjau, ar filme iš tiesų trūko įtampos, netikėtų siužetų posūkių ir to jauduliuko, kai tu kažką persekioji, ir pats tuo pačiu esi persekiojamas...

Kita vertus, gali būti, jog filmui koją pakišo (o gal turėčiau sakyt - kadrą patampė?) pernelyg dideli lūkesčiai ir nemažas teigiamų kritikų įvertinimų kiekis - juk kai einu žiūrėti kokio šaudo-gaudo su Statham'u, paprastai nesitikiu kažkokio intelektualaus šedevro, o tik paprasčiausio "džiaugsmo" akims - susišaudymų, palakstymų ir efektingų sprogimų...

Nes realiai šis filmas nėra labai prastas - aktoriai vaidina neblogai, patiko pagrindinis blogietis (tik nežinau, ar jį taip galima taip vadint; - kas matė filmą, supras apie ką aš..), pagrindinė idėja irgi visai nieko (tik buvo galima ją labiau išnaudot, labiau atskleist pagrindinio herojaus - ypač to, iš ateities, psichologinius aspektus, nors gal čia aš jau per daug užsimaniau). Saros personažas (akt. Emily Blunt) taip pat nėra tik kvailutė blondinė ar filmo dekoracija, kas labai dažna veiksmo filmuose.

Žodžiu, nesitikint per daug, tai visai neblogas veiksmo filmas su (ne)nuspėjama pabaiga - kurią daug kas giria dėl originalumo ir kuri man pasirodė laaaabai banali.



IMDB įvertinimas: 7.5/10

Mano įvertinimas: 7.0/10 (nes trūko sprogimų, ahahaha)


Detalės:

Žanras: Action, Crime, Sci-fi
Trukmė: 119 min.
Šalis: USA
Režisierius: Rian Johnson

Vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Bruce Willis, Emily Blunt, Paul Dano, Noah Segan, etc. 

The Tree (2010)

Oficialiai: O‘Neillsų šeima ramiai gyvena jaukiame Australijos kaimelyje. Tačiau vieną dieną skaudi lemtis šeimos gyvenime sukelia chaosą – miršta Piteris, mylintis ir mylimas šeimos vyras ir tėtis. Netikėta Piterio mirtis sukrečia visus – viena lieka sielvartaujanti žmona ir keturi vaikai. Jautriausiai į tėčio netektį sureaguoja aštuonmetė Simona. Mergaitė neigia skaudžią realybę ir nė už ką nenori patikėti, kad tėčio nebėra. Ji įtiki, jog jo siela įsikūnijo į medį, augantį šalia namų. Į tą patį medį, prie kurio kadaise jie kartu praleisdavo daugybę valandų. Simona tiki, kad per medžio lapus jie ir toliau bendrauja... Tačiau senas medis pradeda kelti grėsmę šeimynos namui. Jį reikia nupjauti. Mergaitė pasiryžusi viskam, kad užkirstų tam kelią... Ji negali prarasti tėčio dar sykį…

Subjektyviai: Prieš žiūrėdama šį filmą buvau girdėjusi nemažai puikių atsiliepimų - koks tai esą gražus ir jaudinantis filmas su gilia mintim. Taip, sutinku, filmo idėja tikrai graži, tikrai jaudinanti, tačiau, mano nuomone, ji nebuvo išpildyta iki galo. Na, nepatikėjau aš tuo, kad tame medyje apsigyveno mirusio tėčio dvasia, nepatikėjau aš O'Neil šeimos jausmų (ypač motinos, vaidinamos Ch. Gainsbourg) medžiui (tėčiui/vyrui?) nuoširdumu... Herojai (čia ir vėl man ypač užkliuvo ta vargšė motina) kartais nustebindavo savo poelgiu neracionalumu, o siužetas - nelogiškumu. Per mažai atskleisti kiti vaikų (išskyrus Simone, na, ir gal vyriausiojo sūnaus, Timo) psichologiniai portretai ir jų gedėjimas, kartais galvodavau, kad jie tam, jog užpildytų filmo foną...

Tiesa, Australijos gamtovaizdžiai nuostabūs. Muzika taip pat. Dar balą pridedų už mažosios Morgana Davies, suvaidinusios Simone, vaidybą - ji buvo bene vienintelis personažas, kuris mane įtikino.

IMDB įvertinimas - 6.4/10

Mano įvertinimas - 6.0/10

Kristina Sabaliauskaitė - "Silva Rerum"

Oficialiai: Silva Rerum - lotyniškai „daiktų miškas" - taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis, brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike.Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji - kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi. Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį - dėl visa pikta...

Subjektyviai: Mano galva, knygos aprašymas truputį klaidinantis: na, nepradėjau aš kitaip žvelgti į gimtosios Žemaitijos girias, o veidrodėlį rankinėje ir taip nuolatos nešiuojuosi... Aš knygą apibūdinčiau kaip įdomesnį XVII a. lietuvaičių gyvenimo būdo vadovėlį su ganėtinai banalia meilės istorija bei vietos gyvenime nerandančių personažų skandalingais poelgiais ir a la egzistenciniais pasvarstymais "kam gyventi, jei vis tiek mirsim?". 

Kita vertus, visai smagu knygoje sutikti aplankytas vietas, aptikti žinomas pavardes, bei skaityti, kaip baroko laikotarpio mužikai laka degtinę ir graibo kaimo kekšes, kaip tėvas mokina sūnų gyvenimo tiesų, jog "boba yra geriausias draugas po šuns ir arklio", kaip tarpusavyje su lentomis ir lenciūgais mušasi Vilniaus universiteto studentai, kaip besimeldžiantieji sugeba per pamaldas apšnerkšti bažnyčios grindis, ir kaip vargšai žmogeliai tuo pačiu laukia ir pasaulio pabaigos, ir Kalėdų, kurioms pasibaigus (ir išleidus daugybę pinigų) jie jaučiasi dar nelaimingesni nei prieš tai.... Kai pagalvoji, ne tiek daug kas ir pasikeitė per tuos tris šimtus metų :)))

Šiaip autorė rašyti moka - personažų psichologiniai portretai pakankamai išraiškingi, puikiai atskleistas mūsų tautiečių mentalitetas, netrūksta sveikos ironijos... Ir stilius geras - tekstas be dialogų; vienas sakinys - per pusę lapo - o skaityti visai nesudėtinga.

Mano įvertinimas: 8.0/10

PS: Ačiū Vikai už knygą!

Detalės:

Žanras: istorinis romanas, grožinė literatūra

Puslapių skaičius: 285

Leidykla: Baltos lankos, 2011

Charlaine Harris - "Mirtis už durų"

Oficialiai: Tai penktoji ribas tarp fantastikos, siaubo ir detektyvo žanrų ištrinančios romantiškos serijos knyga, sulaukusi stulbinamo pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephenie Meyer „Saulėlydžio" sagos įkvėpimo šaltiniu. Serialo „Šešios pėdos po žeme" kūrėjai Sukės Stekhaus istoriją perkėlė į populiarų serialą „Tikras kraujas". 

Subjektyviai: Sookie Steckhouse seriją skaitau su ilgomis pertraukomis, ir tik tuomet, kai noris kokio lengvo skaitalo. True Blood serialas (kuris sukurtas remiantis šiomis knygomis, ir kuriam kada nors būtinai paskirsiu įrašą savo blog'e) man labai patinka, tuo tarpu knygos jam ryškiai nusileidžia, kad ir koks retas atvejis tai bebūtų. Ko knygose man trūksta, tai - daugiau dėmesio kitiems personažams, kurie man atrodo daug įdomesni už pagrindinę veikėją. Nes dabar susidaro įspūdis, jog Sukė - kvailoka blondinė dideliais papais, kuri laižosi beveik su kiekvienu sutiktu. Daug puslapių (sakyčiau - per daug) skiriama pagrindinės herojės aprangai (dažniausiai pasitaikantys jos garderobe - trumpas, pilvuką atitengiantis megztukas arba krūtinės neslepianti maikutė) ir grožio procedūroms (vos ne kiekviename skyriuje smulkiai nupasakojama, kaip Sukė maudėsi po dušu, skutosi kojas ir valėsi dantis), nors, kita vertus, argi gali pykti -  tai irgi nemažai pasako apie pačią heroję :)) 

Visgi, kaip ten bebūtų, tai neįpareigojanti savaitgalio knyga, kurioje yra ir veiksmo, ir truputis sarkazmo, ir gana detaliai nupasakotų sekso scenų, - tiesa, teko skaityti internete nusiskundimų, jog sekso šioje dalyje per mažai. Na, bet čia kaip kam... :)) 

Ir dar ne visai į temą -  kartais kyla minčių, ar tik autorė nesuguldė į knygą visų savo erotinių fantazijų: jau taip prie Sukės kimba visokio plauko šaunūs, gražūs (ir nelabai) vyrai, taip jau ją visi gelbėja, kad net nebeįdomu. Pati autorė, remiantis jos nuotrauka, į Sukę nepanaši. Ar čia Amerikoj tokios tendencijos vyrauja, kad didžiakrūtėms blondinėms meilėje (ir ne tik) sekas? Negi ir man plaukus persidažyti, hahaha? :DD

Mano įvertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas

Puslapių skaičius: 352

Leidykla: Obuolys, 2010

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Michal Viewegh - "Mergaičių auklėjimas Čekijoje"

Oficialiai: Michal Viewegh (g. 1962 m.) savo romaną “Mergaičių auklėjimas Čekijoje” įvilkęs į žaidimo formą, narplioja pasikeitusios visuomenės papročius, požiūrį į tradicines vertybes, meną. Pasak autoriaus, pateikti nūdienos gyvenimo, aukštyn kojom apvirtusio pasaulio vaizdą įmanoma tik įpinant grotesko, net absurdo elementų. Šiandien realybė būtent tokia: kupina chaotiškumo, bedvasiškumo, abejingumo tikram skausmui ir kančiai, net mirčiai. 

Subjektyviai: Džiaugiuosi, jog mano pirmasis įrašas bus apie šią knygą. Ji išties labai sava. Savas stilius, savas autoriaus humoro jausmas, net tas laikotarpis ir aplinka - vidurinė mokykla pirmasiais nepriklausomybės metais - tokie artimi ir pažįstami. Netgi atradau knygos veikėjų prototipus savo realybėje, kas man sukėlė sentimentų mokyklai audrą bei nemenką juoko priepuolį. Ir nors knyga iš pirmo žvilgsnio linksma bei ciniška, joje slepiasi labai prasmingos mintys. Dėl kurių ir norėčiau šią knygą įsigyti ir perskaityti dar ne kartą.

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas

Puslapių skaičius: 191

Leidykla: Tyto Alba, 2001