Paulo Coelho - "Alchemikas"

Oficialiai: „Alchemikas“ – tai savotiškas romanas-pasaka, pagrįstas rytų išmintimi, tai gyvenimo džiaugsmo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi.

Piemuo Santjagas skaito knygas ir dažnai mąsto apie gyvenimą. Sykį jis susapnavo sapną ir kreipėsi į čigonę, kad ji padėtų išsiaiškinti jo reikšmę. Čigonė paaiškino, kad tai Pasaulio Kalbos sapnas. Jeigu vaikinas šalia Egipto piramidžių kada nors surastų lobį, dešimtąją lobio dalį turėtų atiduoti čigonei už būrimą.

Santjagas leidžiasi ieškoti lobio ir sutinka seną žmogų, kuris pasivadina Salemo karaliumi Melchizedeku, ir moko piemenį gyvenimo išminties: „Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima vairuoti likimas“. Senukas aiškina, kad kiekvienas žmogus gali turėti ir gyventi savo Asmeninę Legendą ir kad „Dievas kiekvienam pasaulyje nubrėžė taką“. Pasaulyje pasaulyje yra daug sėkmės ženklų, kurių negalima užmiršti, išėjus ieškoti Laimės Paslapties.

Subjektyviai: Puikiausiai atsimenu tuo laikus, kai kilo "Alchemiko" bumas. Tada šią knygą skaitė visi. Visi, išskyrus mane. Nes aš kartais iš principo nemėgstu skaityti to, kas tuo metu būna itin populiaru.

Praėjus dešimtmečiui ir bumui nuslūgus, išseko ir mano principingumas. Ėmiausi skaityti tą garsųjį "Alchemiką". Sakau garsųjį, nes šios knygos arba nekenčia, arba ją dievina. Man tokių aistringų jausmų šis romanas nesukėle. Aišku, tai miela knygutė su nostalgiškai gražia istorija. Tikras lobynas prasmingų, bet kartais ganėtinai banalių minčių - tokių, kuriomis ant savo facebooko sienos dalijasi kas antra paauglė. 

Žinoma, tokios mintys bei istorijos dar niekam nepakenkė. Ir man pačiai visai smagiai susiskaitė, tik visiškai galvoje neužsiliko. Perskaičiau ir pamiršau. Tad ir galvoju, kaip čia nutiko, jog tas "Alchemikas" toksai populiarus buvo. Tikriausiai dėl to, jog tais laikais tokių knygų nebuvo daug. Dabar jas rašo kas tik netingi, ir skaitytojams darosi nebeįdomu. Nors aš pati tikrai nesu istorijų apie "vienuolį, kuris pardavė ferrari, o po to valgė, meldėsi ir mylėjo" gerbėja, gražios pasakos man visai patinka. Taigi prastai vertinti šios knygos negaliu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas 

Puslapių skaičius: 187

Leidykla: Vaga, 2010

Iš portugalų kalbos vertė Rūta Knizekevičiūtė

Margaret Atwood - "Tarnaitės pasakojimas"

Oficialiai: Netolima ateitis. Gileado respublika. Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (Margaret Etvud, gim. 1939 m.) - viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną "Aklasis žudikas" pelnė prestižinę "Man Booker" premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George'o Orwello "1984-aisiais" ir Aldouso Huxley'io "Puikiu nauju pasauliu".

Subjektyviai: Pasielgiau ganėtinai kvailai pradėjusi skaityt knygą prieš tai nepaskaičiusi anotacijos (kurios priešpaskutiniame puslapyje ar kitoje viršelio pusėje ir nebuvo). Nes pirmuosius dvidešimt puslapių tai ir nesupratau, kokį velnią čia skaitau.

Paskui įsivažiavau, bet vis tik knyga skaitėsi sunkiai. Sunkiai psichologine prasme, nes skaitydama patekau į tokį pasaulį, kuriame jokiu būdu nenorėčiau gyventi. Pasaulį, kuriame po karinio perversmo, viskas pasikeitė. Dabar visa visuomenė griežtai struktūruota, žmonės pa(si)dalinti į tam tikrus vaidmenis: Vadus, Žmonas, Mortas, Tarnaites, Karius... Vadas yra šeimos galva ir skaito Bibliją, Žmona yra namų kaklas ir prižiūri tvarką, kuri patikėta Mortoms, o Tarnaitės atlieka inkubatorių vaidmenį, nes jų vienintelė pareiga - pagimdyti sveiką vaiką, nes Vadas su Žmona vaikų turėti negali. Taigi, visi turi savas funkcijas, aprangą (taip taip, visi kurios nors kastos atstovai rengiasi vienodai), dienotvarkę, užtat nebeturi vardų. Dar egzistuoja daugybė draudimų. Moterims uždrausta lavintis, skaityti, rašyti, naudoti kosmetiką (veidas slapčia tepamas sviestu), o visoms ne Žmonoms - ir kalbėtis. Vyrams irgi ne pyragai: tik aukšto statuso atstovams leidžiama turėti šeimą ir namus, visiems kitiems telieka varvinti seilę, ir jokiu būdu nedaryti su moterim ar su ranka to, už ką gali netekti galvos.

Seksas dingo iš žodynų ir iš miegamųjų. Žmonių santykiuose neliko spontaniškumo, švelnumo, meilės - viskas sterilu ir šalta, kaip operacinėj. Dailūs apatiniai, rankų kremas ir moteriški žurnalai patapo juodosios rinkos prekėmis, už kurių naudojimą gresia baudžiamoji atsakomybė. Cigaretės, televizoriaus žiūrėjimas ir automobilis - prabanga, kurią ne visi gali sau leisti. O emigravimas į Kanadą daugeliui taip ir lieka neįgyvendinta svajonė. Žmonės neteko praeities ir nebeturi ateities. Lieka tik iki smulkmenų struktūruota dabartis, kurioje ne visi gauna šakutes 

Nepaisant to, kad aš keletu sakinių apibūdinau Gileodo respublikos santvarką, apie pačią knygą rašyti man labai sunku. Rodos, tiek daug apie ją rašyta ir diskutuota, tiek ji girta ir kritikuota, kad nė nebežinau, ką naujo ir įdomaus aš galėčiau pasakyti. Įdomus disutopinis romanas, su įtraukiančia, bet šaltai ir be emocijų pasakojama istorija. Beje, čia labai daug simbolizmo, ypač religinio pobūdžio. Nors kiekvieną puslapį skaičiau susikaupus, atrodo, jog vis tiek kažką pražiūrėjau, kažko iki galo nesupratau, ir taip neprisikasiau gilesnio šio romano sluoksnio, kuris, nė neabejoju, egzistuoja. 

Taigi, visai tikėtina, jog šią knygą skaitysiu dar kartą. Bet taip bus tikrai negreit. Nes vis dar negaliu nusikratyti to skaitant apėmusio ir niekur nedingusio slogučio. 

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas 

Puslapių skaičius: 336

Leidykla: Baltos lankos, 2012

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijanienė

Peter Høeg - "Dramblių prižiūrėtojų vaikai"

Oficialiai: Naujausiame visai šeimai skirtame romane P. Høegas kalba apie tai, kas jam ir daugumai mūsų yra išties svarbu. Kiekvienam mūsų svarbu žinoti, dėl ko mes gyvename, svarbu rasti laimę ir tikėjimą. Taigi – kiekvienas mūsų savyje nešiojasi vidinį dramblį: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesi viduje nešiojasi ir Finų šeima: tėvas pastorius, motina groja bažnyčioje vargonais, trys vaikai – iš pirmo žvilgsnio visiškai normalūs žmonės. Tačiau taip tik atrodo. Vieną gražią dieną abu tėvai paslaptingai dingsta; žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis, norėdami sužinoti, ką gi sumanė gimdytojai, ir apsaugoti juos nuo tolimesnių problemų. Keturiolikmetis Pėteris ir ypač protinga jo sesuo Tiltė pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją – ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų suranda jiems skirtas duris, vedančias į laimę.”

Subjektyviai: Tai antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga (pirmoji, be abejo, buvo garsusis "Panelės Smilos Sniego Jausmas""). Kadangi ana man patiko, tai kažko panašaus tikėjaus ir iš šios. Tačiau pasirodė, jog ši knyga visai kitokia. 

Tai istorija, pasakojama keturiolikmečio Peterio akimis. Turinčio paauglio kūną ir šimtamečio dvasią. Dar turinčio Adamsų šeimynėlės vertus tėvus, indigo seserį (tarp kitko, organizuojančią dvasines praktikas karste), paplaukusį brolį ir dar šunį (jis čia normaliausias). 

Beje, nesileiskit apgaunami pavadinimo - knygoje dramblių nei kvapo. Užtat daugybė trenktų veikėjų (paminėsiu tik keletą bendram vaizdui susidaryti: prie mikrofono kniaukiantis ir miltelius pro nosį šniaukšiantis grafas, adrenalino apsėstas mokyklos direktorius, mamos ir sutuoktinių pareigas tobulai atliekantys viešnamio savininkai-per-brūkšnelį-darbuotojai, multikultūrinė ir multireliginė teroristų-vagių šaika), nelogiškų siužeto posūkių (vieni bėga, kiti juos vejas, o  pakeliui dar spėjama patalpinti lavoną šaldytuve) bei daug (ne)rimtai atrodančių pamąstymų apie religiją, šeimą ir apskritai gyvenimą. 

Ir dabar jums turbūt atrodo, koks briedas toji knyga? Anaiptol. Man be galo patinka tokios tikros nerealios istorijos. Kuriose rimti dalykai "suvynioti" į penkis sluoksnius cinizmu atskiestų linksmybių. Ir kur viskas pagardinta didele doze sarkazmo!:)) Jei jūsų skonis panašus, drąsiai rekomenduoju! Suvalgysit pasigardžiuodami ;)

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas 

Puslapių skaičius: 416

Leidykla: Tyto Alba, 2012

Iš danų kalbos vertė Rūta Poškutė - Andreikienė

Gary Van Gaas - "Lotynų Kvartalas"

Oficialiai: Kai Malagoje mirtis pasiglemžia septynmetę Končitą Pikaso, sugniuždytas jos vyresnysis brolis Pablas pasineria į tapybą. Pasineria taip, kad šešiolikos įstoja į Barselonos dailės akademiją, o tėvas dailininkas, išvydęs sūnaus etiudą, oficialiai perduoda šiam savo paletę ir teptukus, pripažindamas nepranokstamą talentą. Vis dėlto jaunasis Pikasas ima „dusti“ Barselonoje ir progai pasitaikius su bičiuliu dailininku Karlosu Kasagemosu patraukia į Šviesos miestą – Paryžių, į kurį kaip drugiai plasnoja visos Europos menininkai. Tai, ką jis ten randa – didžiulę konkurenciją, pažintimis kuriamą karjerą, menininkų parsidavinėjimą, įkvėpimą viešnamiuose ir moteris, pakeičiančias likimą, – ne atbaido, o tik priverčia dar atkakliau tapyti, ieškoti ir atrasti. Lotynų kvartalas – erdvė, įsismelkusi į teptuko virtuozo Mėlynojo ir Rožinio periodo paveikslus, subrandinusi pasaulinio lygio kūrėją ir virtusi šiuolaikinio meno gimtine...

Tai pirmasis ir vienintelis romanas, meistriškai tapantis Pablo Pikaso jaunų dienų portretą, pirmąsias meiles ir mūzas bohemiškame  Paryžiaus Lotynų kvartale.

Subjektyviai: Be abejonės, Picasso yra vienas genialiausių ne tik XX a., bet visų laikų menininkų pasaulyje. Jo kūryba gali gluminti, gali žavėti, gali netgi piktinti, bet abejingų nepalieka. Ir jei su jo tapybos bei skulptūros darbais ir esu kiek pažįstama, tai apie paties autoriaus asmenybę nežinojau beveik nieko. Išskyrus tai, jog jis mėgo jaunesnes moteris ir turėjo daug meilužių. 

Perskaičiusi šią knygą gal ir galiu tvirtinti žinanti daugiau faktų apie Picasso jaunystę ir jo karjeros pradžią. Bet kiek tie faktai yra patikimi - kitas klausimas. 

Jei jau kabinėjantis prie knygos, tai matematiškai suskaičiavau du knygos pliusus ir du minusus.

Pirmiausia - pliusai. Didžioji dalis veiksmo vyksta Paryžiuje, - tai pirmas pliusas. Ši knyga apie Picasso, - tai antras pliusas. Šie pliusai lakoniški, bet tokie geri dalykai, kaip Picasso ir Prancūzijos sostinė negali likti neįvertinti.

Dabar minusai. Pirmas minusas už blankų siužetą, neišraiškingus veikėjus ir pernelyg dažnus pokalbius "apie nieką". Aš suprantu, jog tai biografinis romanas, tačiau sunku patikėti, jog Paryžiaus menininkų elitas nediskutavo įdomesnėmis temos nei "ne, Karlosai, nevesk tos merginos". Kur kūrybinės aistros, intelektualios diskusijos, vidiniai išgyvenimai? Tad antras riebus minusas už melodramatiškumą. Nes čia, beveik kaip meksikiečių serialuose, lakstoma paskui sijonus, miršta vaikai ir dūžta veidrodžiai... Tiesa, serialuose nesišvaistoma teptukais, bet tai vis vien ugnelės šiai knygai neprideda...

Mano įvertinimas: 5.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, biografija 

Puslapių skaičius: 240

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė

Definitely, Maybe (2008)

Oficialiai: Vilas Heisas (akt. Ryan Reynolds) – į ketvirtąją dešimtį įkopęs Manheteno gyventojas, įpusėjęs savo skyrybų procesą. Dešimtmetė Vilo dukra Maja (akt. Abigail Breslin) netikėtai pradeda gana įkyrokai klausinėti tėčio apie tai, kaip jie susipažino su mama, kaip įsimylėjo ir apskritai – kokia buvo jų istorija.

Vilas ima pasakoti. Pradžia – 1992-ieji, kuomet jaunas ir ambicingas politiko karjerą pradedantis vaikinas persikelia į Niujorką iš Viskonsino valstijos, kad papildytų prezidento rinkimų komandą. Vaikino asmeniniame gyvenime tuo metu atsiranda trys labai skirtingos moterys. Vilas pakeičia jų vardus, kad Maja pati galėtų pabandyti atspėti, kuri iš jų yra jos mama.

Pasakojant šią istoriją ir tėvas, ir dukra suranda joje kažką naujo ir ypatingo. Maja supranta, kad meilė nėra toks paprastas jausmas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o Vilui dukra padeda suprasti, kad meilei niekuomet nėra per vėlu, ir nesvarbu, kokia situacija – laiminga pabaiga vis dar įmanoma.

Subjektyviai: Na, pripažinsiu, būna ir man akimirkų, kuomet noriu pažiūrėti kokią mielą romantišką istoriją su laiminga pabaiga, į kurią be didelės sąžinės graužaties iškeičiu savo mėgstamuosius šaudo-gaudo.

Nepasakyčiau, jog mainai nenusisekė. Istorija graži, miela ir kažkodėl primenanti pasaką: gal dėl to, jog visi veikėjai labai dailūs, jiems visiems sekasi ir čia pilna lemtingų susitikimų, netikėtų atradimų, sugebėjimo atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu? O galbūt tiesiog dėl to, kad visa ši istorija tėčio lūpimis yra pasakojama mergaitei prieš miegą?

Čia yra viskas, ko reikia romantiniam filmui - charizmatiški aktoriai (tik gal kiek per mažai atskleistas Emily personažas), graži aplinka (paskutinio XX a. dešimtmečio New York atrodo nuostabiai!), geras garso takelis (groja Nirvana). O svarbiausias pliusas - čia yra tai, ko trūksta kitose tokio žanro juostose - netikėtimo faktorius. Nors jis nedidelis, tačiau vis vien įneša šviežumo.

Reziumuojant - tai How I met your mother romantinės pasakos versija. Mažiau juokinga, bet užtat greičiau išsiaiškinama, kas gi toji mama.  

IMDB įvertinimas: 7.1/10

Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: Comedy, Drama, Romance
Trukmė: 112 min.
Šalis: USA
Režisierius: Adam Brooks

Vaidina: Ryan Reynolds, Abigail Breslin, Elizabeth Banks, Rachel Weisz, Isla Fisher, etc. 

Chairlaine Harris - "Mirties Valanda"

Oficialiai: Kai Merlotės bare, kuriame dirba Sukė, sprogsta Molotovo kokteilis, visi įtaria nemėgstančiuosius metamorfų – pavidalą keičiančių būtybių, koks yra baro savininkas Semas. Sukė, pažįstanti antgamų pasaulį geriau nei kuris kitas žmogus, turi savų įtarimų, bet labiau nerimauja dėl oficialaus savo sutuoktinio, vampyro Eriko, ir jo dukters Pem rengiamo sąmokslo prieš jų valdovą Viktorą. Atrodo, porelė kėsinasi jį nužudyti... Lyg to būtų maža, giminės fėjos sunkina ir taip neramų mintis skaitančios merginos gyvenimą. Pamažu Sukė įtraukiama į sąmokslą, kuris daug sudėtingesnis, nei ji įsivaizdavo. Mergina tampa pėstininke vampyrų žaidime, ant kurio lentos jau yra nauja karalienė...

Subjektyviai: Taip jau įvyksta, jog namo parsinešu iškart bent po dvi Sukės knygas. Ir kątik aprašiusi dešimtą serijos dalį, jau kurpiu įrašą apie vienuoliktąją...

Joje viskas po senovei: vilkolakiai, panterlakiai, demonai, įtampa tarp vampyrų ir fėjų, baro gyvenimas ir Sukės kasdienybė. Šįkart ji tvarkosi palėpę, organizuoja baby-shower (lietuviškas vertimas "kūdikio lietus" skamba kiek juokingai, bet geresnio atitikmens ir pati nesugalvoju...), bėga nuo persekiotojų, vėl plauna indus ir turškiasi vonioje.

O dabar kiek naujesni faktai iš pagrindinės veikėjos gyvenimo. Sukė turi dar vieną sugyventinį. Dar ji randa vieną labai paslaptingą daikčiuką seno stalo štalčiuje. Be to, sužino šį bei tą netikėto apie savo prigimtį.

Veiksmo ir įvykių šioje knygoje daugiau nei praeitoje knygoje. Tai knygos pliusas.

Vampyrai (ir dauguma kitų vyriškos lyties personažų) pavaizduoti kaip visiški mėmės. Net Erikas, savo sąmoju dažnai paįvairindavęs siužetą, suskydo ir tapo visai nebeįdomus. Sukės ir jo santykių kulminacija buvo būtent tokia, kaip aš (neabejoju - ir jūs) tikėjausi. Neįdomiai ir neintriguojančiai. Tai didelis knygos minusas. 

Ot bus autorei anose knygose nudobt visus įdomesnius veikėjus...  

Mano įvertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas 

Puslapių skaičius: 448

Leidykla: Obuolys, 2013

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Charlaine Harris - "Miręs Šeimoje"

Oficialiai: Jeigu kam atrodo, kad santykiai šeimoje yra sudėtingi, turėtų susipažinti su Sukės Stekhaus iš Bon Tono kasdienybe. Mintis skaityti mokančiai merginai tenka spręsti viso būrio šeimynykščių – tarp jų fėjos pusbrolio ir brolio panterlakio – problemas. Lyg to būtų maža, neįspėjęs pasirodo neoficialaus vyro ir mylimojo vampyro Eriko kūrėjas Apijus Livijus Okela su „broliu“ Aleksejum Romanovu, dingusiu paskutinės Romanovų dinastijos palikuonimi... Pirmąją meilę, vampyrą Bilą, gyjantį po fėjos įkandimų sidabro dantimis, gali išgelbėti tik kito to paties kūrėjo vampyro kraujas. Sukei širdis neleidžia palikti jo nelaimėje, kaip ir atsisakyti padėti Šivporto vilkolakių gaujai. Ar dėl minkštos širdies nereiks nukentėti pačiai Sukei?

Subjektyviai: Buvau visai pasiilgus kažkokio lengvo skaitaliuko prie arbatos puodelio, tad po santykinai ilgokos pertraukos vėl prisėdau skaityti apie (ne)nuobodų Sukės gyvenimą. Tas gyvenimas niekuo pernelyg nesiskiria nuo praeitų knygų: ir vėl Sukė blaškosi gausiame gerbėjų būryje, vėl nešioja mėsainius ir alų bare "Pas Merlotę", vėl dejuoja dėl pinigų trūkumo ir nešvarios virtuvės, jos kieme vėlgi kažkas pakasė lavoną, ir vėl ji įsivėlus į vampyrų ir vilkolakių politikos peripetijas.

Tame įprastame Sukės gyvenime yra ir pokyčių: buvusi kambariokė ragana Amelija išsikrausto į New Orlean'ą, o Sukė turi naują sugyventinį. Atsiranda pora naujų, ryškių veikėjų: pėdsekė vampyrė, moteriškasis Rembo atitikmuo - vilkolakė, Bilo giminaitė ir man labiausiai patikęs - Eriko kūrėjas A. L. Okela bei ne taip labai patikęs "brolis" Aleksėjus, mums gerai "pažįstamas" iš istorijos pamokų :)) Nepaisant visko, aš pasigedau kokio ryškesnio siužeto įvykio, ne tik vieno kito lavono, tad gal ir skaitymo malonumas buvo kiek mažesnis, lyginant su kitomis serijos dalimis...

Ir pabaigai - esu nuoširdžiai pasipiktinusi, kad išraiškiausi veikėjai būtinai turi (dėmesio, mažutis SPOILERis!) būti nudobiami. Juk vien geriečiai vilkolakiai ir cacos vampyrai greitai nusibosta... 

Mano įvertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, nuotykių romanas 

Puslapių skaičius: 416

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Kathryn Stockett - "Pagalba"

Oficialiai: Dvidešimt dvejų metų Skyter dūsta konservatyvioje 1962-ųjų Misisipės valstijos aplinkoje ir turi ambicijų tapti rašytoja. Jos sumanymas parašyti knygą apie gimtojo Džeksono tarnaičių ir jų šeimininkių santykius nedera su miesto aukštuomenės, kuriai priklauso ir pati Skyter, "padorumo" suvokimu. Negana to, jos būsimos knygos veikėjos – realios moterys iš ją supančios aplinkos.

Pasirodžiusi knyga su nesunkiai atpažįstamų tarnaičių išpažintimis prilygtų bombos sprogimui, kuris sukrėstų pasenusius, vergovės laikus primenančius žmonių santykius. O ką jau kalbėti apie knygos autorei ir jos veikėjoms gresiantį pavojų.

Tai jaudinantis romanas apie meilę ir žmogiškumą, kartu persmelktas kandžios ironijos, sveiko humoro ir vilties.

Subjektyviai: Pagaliau ši knyga atsidūrė ir mano rankose! Ją ypač panorau perskaityti pamačiusi šios istorijos ekranizaciją, pavadintą taip pat, kaip ir knyga - "The Help" (atsiliepimą apie filmą galite rasti čia). Žinoma, tyčia padariau keletos mėnesių pertrauką, kad filmo sukelti įspūdžiai susigulėtų mano galvelėje.

Ir praėjus geram pusmečiui, knygą tiesiog sugraužiau. Puiki istorija. Puikūs charakteriai. Ir, kas be ko, puikiai atkurtas 7-asis dešimtmetis. Kur visi - vyrai ir moterys, vaikai ir tėvai, baltieji ir juodieji, ponai ir tarnai - turi savo pareigas, vietą visuomenėje ir ribas, kurias, neduokdie, peržengsi ir sugriausi taip ilgai ir kruopščiai statytą socialinę santvarką. Nors ji jau pati savaime prašosi pokyčių...

Labai patiko kaip pavaizduota tų laikų priemiesčio damučių kasdienybė. Tiesiog gyvenimas Barbių pasaulelyje. Pagal kurio vidaus taisykles, moteris turi visada būti kruopščiai pasidažiusi, susišukavusi ir krikščioniškai apsirengusi. Dar turi mokėti siūti, skaniai gaminti valgį ir gražiai šypsotis. Nes kitaip ji nesusiras vyro ir nepasigimdys poros vaikų, kuriuos po to pames prižiūrėti juodaodei tarnaitei. Nes tiesiog nelieka laiko rūpintis vaikais, kai galva užimta labdaros pokylių organizavimu ir atskirų tualetų juodaodžiams įrenginėjimu.

Ir gerai, kad šią kokčiai saldžią idilę sudrumsčia netradicinės moterys. Tokios kaip Aibilina, Minė ir Skyter. Ambicingos ir emancipuotos. Kurioms universiteto diplomas yra daugiau nei popierius. Ir kurios į Barbių pasaulėlį įneša tokių reikalingų pokyčių.

Reziumuojant, knyga man patiko ne mažiau už filmą. Bet ir ne daugiau. Tiesiog filme labiau atskleisti vieni, o knygoje - kiti istorijos aspektai. Pastarojoje labiau išryškintas Minės sarkazmas, Aibilinos meilė mažyliams, Selijos Fut keistenybės ir panelės Skyter vidinės kančios. 

Vienintelis dalykas, kuris užkliuvo - tai kūrinio vertimas. Jis tikrai labai prastas ir rėžiantis akį (ausį?). Atrodo, lyg versta pasitelkus Google Translator. Išrašyt velnių tam Jonui Čeponiui ir knygos redaktoriams!

O šiaip vienareikšmiškai rekomenduoju!

Mano įvertinimas: 9.5/10

Detalės:

Žanras: romanas, grožinė literatūra 

Puslapių skaičius: 432

Leidykla: Jotema, 2010

Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Pirates Of The Carribean: On Stranger Tides (2011)

Oficialiai: Žavingas ir nepakartojamas kapitonas Džekas Sparou (akt. Johnny Depp) ketvirtojoje „Karibų piratų“ dalyje bandys tapti nemirtingu, leisdamasis į paslaptingojo ir magiškų savybių turinčio Gralio, esančio Atlantidoje, paieškas.

Kelionės metu kapitonui kelią pastoja sena jo pažįstama, o dabar tiesiog savų kėslų turinti Andželika (akt. Penélope Cruz). Moteris privers Džeką įžengti į legendinį piratų laivą „Karalienės Anos kerštas“, kurio kapitonas – šiurpą keliantis Juodabarzdis (akt. Ian McShane).

Daugybę nuotykių patyrusiam kapitonui Džekui Sparou linksta keliai – jis nebežino, ko labiau bijoti – paslaptingosios Andželikos ar piratų vadeivos, pagarsėjusio piktadario, Juodabarzdžio. Tačiau aišku viena – jie visi nori gauti paslaptingąjį Gralį, tik kuriam pasiseks pirmąjąm?

Kvapą gniaužiantys nuotykiai, įstabūs vaizdai, neregėtos būtybės ir didelė dozė humoro – tiek garantuoja filmo kūrėjai.

Subjektyviai: Visus POTC filmus mačiau ne vieną kartą, ir ketvirtoji dalis - ne išimtis. Savaitgalį pastebėjusi, jog šį filmą rodys TV3, neatsispyriau pagundai dar kartą užmesti akį į piratų nuotykius. Ir, be abejonės, į Depp'ą, kurio žavesiui aš niekaip negaliu atsispirti...

Šįkart Jack'as Sparrow & co išsiruošia ieškoti, tiesa ne visai savo noru, bet who cares, jaunystės šaltinio (kuris, beje, mieli filmus aprašantys žmonės, visai ne Antarktidoje!). Tuo tarpu juos jau savo noru lydi moteris iš praeities, vardu Andželika, ir jos tėtušis kraupusis Juodabarzdis. Ant kulnų lipa šaltinio taip pat ieškantys ispanai ir britų pasamdytas senas pažįstamas kapitonas Barbosa. O visi kartu , žinoma, patiria daugybę visokiausių nuotykių.

Na, siužetas daugmaž aiškus. Personažai taip pat savo vietoje: Sparrow žavingas kaip visada, Barbosa taipogi puikus. Gaila, tik kad Juodabarzdis ne toks piktas, kaip kad galėtų būti, gana blankus man pasirodė jo personažas. Charakterio išraiškingumo atžvilgiu, kitų POTC dalių blogiukai, Barbosa ir Davey Jones, man patiko labiau. Na, o Angeliką net nežinau kaip vertinti, turbūt filmas įdomesnis su ja, nei be jos.

Apskritai, scenarijus yra viena iš silpnųjų filmo pusių. Trūko to, dėl ko pirmasis filmas apie Karibų piratus buvo toks šaunus - paprastesnės siužeto linijos ir labiau atskleistų personažų. O labiausiai jie atsiskleidžia krūvoje. Dabar Jack'as buvo sau, Barbosa - sau, net ponas Gibsas veikė atskirai, ir tarpusavio interakcija buvo minimali. Tikriausiai dėl to filme man trūko juokelių, sąmojo ir charizmos.

Tiesa, vienas dalykas man filme tikrai patiko. Tai - undinės. Kad tos išoriškai žavingos būtybės slepia nasrus ir skaniai vandenyje čiaumoja lengvabūdžius jūreivėlius, niekuomet nebūčiau patikėjusi... Ahahah, meluoju, bet į jas žiūrėti buvo linksma. Specialiai romantiškoms natūroms buvo sukurta ir meilės istorija tarp misionieriaus ir undinės, kuri daug kam pasirodė nereikšminga, bet manęs neerzino ir susižiūrėjo visai smagiai.

Kaip ir visas filmas. Nes nepaisant visko, veiksmo, efektų ir gerų aktorių jame netrūksta. Lauksime tęsinio 2016-aisiais!

IMDB įvertinimas: 6.6/10
Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: Action, Adventure, Fantasy
Trukmė: 136 min.
Šalis: USA
Režisierius: Rob Marshall

Vaidina: Johnny Depp, Penelope Cruz, Geoffrey Rush, Ian McShane, Kevin McNally, Sam Claffin, Astrid Berges-Frisbey, etc.

Source Code (2011)

Oficialiai: Kapitonas Kolteris Styvensas (akt. Jake Gyllenhaal) pabunda priemiestiniame Čikagos traukinyje. Jis nežino, nei kaip čia pateko, nei kas jis toks. Tačiau mergina, sėdinti šalia jo, atrodo puikiai jį pažįsta: vis vadina jį Šonu. Ji vardu Kristina (akt. Michelle Monaghan) ir elgiasi labai familiariai. Pažvelgęs į veidrodį traukinio tualete, Kolteris dar labiau susipainioja - jis, regis, prisimena, kas jis toks, tačiau iš veidrodžio į jį žvelgia ne jo veidas. Kapitono sąmyšį ir apmąstymus nutraukia netikėtas sprogimas. 

Kolteris vėl pabunda nepažįstamoje vietoje, tačiau šįkart aiškiai suvokia, kas esąs. Netrukus Kolteris sužino, jog yra ypatingos eksperimentinės užduoties dalyvis. Jis privalo surasti sprogdintoją, padėjusį bombą priemiestiniame Čikagos traukinyje. Eksperimentinės programos vadovai (akt. Vera Farmig ir akt. Jeffrey Wright) Kolteriui paaiškina, jog eksperimentas vadinasi „Išeitinis kodas".

Tai programa, kurios pagalba Kolteris gali patekti į kito žmogaus kūną likus 8 minutėms iki jo žūties. Išeitinio kodo pagalba jis buvo „įkeltas" į sprogusio traukinio keleivio, Šono, kūną. Sprogimas, įvykęs priemiestiniame traukinyje, ne paskutinis. Kitas numatomas taikinys - Čikagos centras. Jei sprogdintojo niekas nesustabdys, gali žūti milijonai žmonių. Taigi, Kolteris, Šono kūne, išgyvena pirmąjį sprogimą vis iš naujo ir iš naujo, trumpomis 8 minučių atkarpomis, po truputį rinkdamas įkalčius ir stengdamasis išsiaiškinti, kuris iš traukinio keleivių yra sprogdintojas.


Subjektyviai: Tai filmas, užkabinęs mane nuo pirmos minutės. Iš pradžių buvo įdomu, kaip ir kodėl, tas žmogus atsidūrė ne savo kaily. Vėliau atsirado intriga išsiaiškinti, kas buvo tas (ar ta) sprogdintojas. Kartu su kapitonu įtarinėjau visus traukiny buvusius asmenius, ir visi atrodė laaaabai įtartini, net ir pats pagrindinis herojus, ar ta nekalto veido mergina. O galiausiai buvo smalsu, kuo viskas baigsis.

Priešingai nei kituose tokio žanro filmuose, čia iškart einama prie reikalo: vystant siužetą nėra jokios ilgos įžangos, kas padeda išvengti nuobudulio smegenims ir akims. Filmo tempas greitas, veiksmo scenos vos spėja keisti viena kitą. Nėra daugybės betikslių dialogų (išskyrus gal pora, ir, taip taip, jie buvo tarp vyro ir moters) ir siužeto vyniojimo į vatą: čia greit išsiaiškinama, kas yra išeitinis kodas, greit mezgasi santykiai, greit randamas sprogdintojas. Dėl to juosta nepraranda dinamiškumo, o įtampa, prigriebusi nuo pat pirmųjų kadrų, nepaleidžia iki pat filmo pabaigos.

Negaliu nepagirti aktorių, mano kuklia nuomone, jie suvaidino puikiai. Ypač išskirčiau J. Gyllenhaal. Žiūrėdama į jį taip ir jutau herojaus beviltišką padėtį, kai nori nenori, tenka visa galva pasinerti į išeitinio kodo eksperimentą. O tas eksperimentas kartą pričiupęs, lengvai nebepaleidžia. Žodžiu, visai kaip ir manęs šis filmas.

Beje, Source Code (ir ypač jo pabaiga) tarp Lieuvos ir pasaulio žiūrovų sukėlė daug diskusijų: kas ieškojo logikos klaidų, kas pasitelkdamas kvantinės fizikos dėsnius bandė paaiškinti išeities kodo, kas siulė savus filmo užbaigimo variantus... Pripažinsiu, ir man filmas su tokia savo pabaiga galvoje paliko neaiškumo jausmą, tad kilo daugybę minčių apie tai, "kodėl viskas vyko būtent taip..." ir "kas jei...". Bet tai irgi priskirčiau prie filmo pliusų - gi mąstyti sveika :)

IMDB įvertinimas: 7.5/10
Mano įvertinimas: 9.5/10

Detalės:

Žanras: Mistery, Sci-fi, Thriller
Trukmė: 93 min.
Šalis: USA
Režisierius: Duncan Jones

Vaidina: Jake Gyllenhaal, Michelle Monaghan, Vera Farmiga, Jeffrey Wright, etc.

Oliver Pötzsch - "Koriko duktė ir juodasis vienuolis"

Oficialiai: Pūga juosmenį siekiančiu kilimu užkloja snaudžiantį Bavarijos Alpių kaimelį ir įkalina visus namuose tą vakarą, kai pastorius įsitikina suvalgęs užnuodyto maisto. Jausdamas, kaip paralyžius kyla kūnu, šventikas paskutinėmis valios pastangomis grįžta į bažnyčią ir nubraižo šerkšne paslaptingą ženklą... Išsiaiškinti, ką reiškia apvestas lotyniškas užrašas ir kas užnuodijo šeimininkės paliktas spurgas, imasi pastoriaus sesuo su budeliu Jakobu Kuizelu, sumania jo dukra Magdalena ir jos garbintoju, gydytojo sūnumi Simonu. Kelių mįslių įminimas atves tyrėjus pas senovės tamplierius ir tariamą ordino lobį. Vis dėlto ne jie vieninteliai ieško legendinių turtų. Nuolat ant kulnų lipa pavojingi ir paslaptingi, lotyniškai šešėliuose besikuždantys vienuoliai, kurie palieka našlaičių kvapą ir aukų kūnus...


Subjektyviai: Suskaičiau ir antrąją knygą apie koriką, jo dukterį ir savimylą daktarėlį. Šįkart kompanija, prie kurios prisijungia ir prancūziškai besikeikianti pirklė, vaikosi Tamplierių lobį, o juos vaikosi koviniai vienuoliai ir miškuose tūnantys plėšikai. 

Žodžiu, veiksmo yra, meilės trikampis yra (šitas man ne itin aktualus buvo, bet juk ne visi mėgsta ta patį), mįslių irgi sočiai. Tiesa, visos tos mįslės ir nuorodos į Tamplierių lobį kartais atrodo gana primityvios, bet, pasirodo, nemažai autoriaus aprašytų dalykų iš tiesų egzistuoja Vokietijos glūdumose, kurius jis, prieš rašydamas knygą, kruopščiai išanalizavo. Belieka paspaust autoriui dešinę už pastangas!

Ir nors į rimtus istorinius detektyvus ši knyga nepretenduoja, tačiau kelios smagios valandos garantuotos. Bent jau man susiskaitė net skaniau už pirmąją. Ir net nežinau kodėl - ar dėl atitinkamos mano nuotaikos, ar dėl to, kad istorijoje daugiau nuotykių ir mažiau kankinimų?

Beje, knygos gale rasit neblogą poros dienelių maršrutą šio romano pėdsakais. Taip net užsinorėjau į Bavariją. Kas kartu? ;)  


Mano įvertinimas: 8.5/10

Detalės:

Žanras: istorinis romanas, grožinė literatūra 

Puslapių skaičius: 592

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Ježak

Francoise Sagan - "Po mėnesio, po metų"

Oficialiai: Françoise Sagan (1935-2004) – viena žymiausių XX a. prancūzų rašytojų. Būdama vos devyniolikos metų, ji išgarsėjo visame pasaulyje pirmuoju romanu „Sveikas, liūdesy“. Šioje knygoje – trys romanai: „Po mėnesio, po metų“, „Ar mėgstate Bramsą?“, „Kapituliacijos signalas“.

Gyvenusi audringą gyvenimą, bendravusi su Holivudo žvaigždėmis, buvusi aistringa lošėja, turėjusi problemų su alkoholiu ir netgi teista dėl mokesčių vengimo, apie savo gyvenimą Sagan sakė: „Jei nerašyčiau, gyvenčiau blogai. O jei negyvenčiau, rašyčiau blogai“. Jos romanų temos – meilė, žmonių tarpusavio santykiai ir jų žlugimas dėl nuobodulio ir abejingumo. Meilė sukrečia jos veikėjų kasdienybę, sujaukia jausmus, bet palieka vien skausmą ir ilgesį, nes Sagan pasakoja sunkiausias ir painiausias istorijas. Kurį vyrą rinktis moteriai – bendraamžį nuobodą ar mielą, aistringą, bet penkiolika metų jaunesnį? Kaip mylėti šaltą ir išpuikusią moterį? Tokie klausimai kyla trijų šioje sudėtų romanų veikėjams.

Subjektyviai: Ką gi, pagaliau ir aš susipažinau su šia prancūzų klasike, kurios kūriniai, kiek teko girdėti, jau įtraukti į literatūros pamokų programą. 

Pažintis, jei galiu taip išsireikšti, nebuvo itin maloni. Tuoj pasakysiu kodėl. 

Pirmiausia, romanai labai vienodi, kaip sakoma, sukurti pagal vieną kurpalį: įspūdžių ištroškusios ir nusigyvenusios Paryžiaus a la aukštuomenės atstovai susižavėjimo objektus keičia dažniau nei kojines. Visada viskas baigiasi taip pat: asmuo x gyvenantis (-i) su asmeniu y, užmezga romaną su asmeniu z, kol galiausiai po ilgų dvejonių ir santykiuose atsiradusio nuobudulio, sugrįžta pas asmenį y. Ir jei pirmoji istorija pasirodo dar pakenčiamai įdomi, likusių dviejų skaitymą lydi nuolatinis žiovulys.

Antra, nors Sagan giriama kaip personažų psichologinių portretų meistrė, aš to meistriškumo neįžvelgiau. Personažai blankūs ir vienodi: pinigais aptekę, bet jau plikti pradėję vyriškiai; jauni, labai gražūs ir labai naivūs vaikinai, arogantiškos bei elegantiškos ketvirtą dešimtį įpusėjusios femmes fatales, ir vienas kitas homoseksualas. Su tokia kompanija galėtų būti smagu, jei nebūtų nuobodu.

Galiausiai - man nepatiko stilius. Tarsi skaityčiau atpasakojimą, kur "tas pasakė tą, padarė aną". Trūksta gilesnių įžvalgų, sudėtingesnių psichologinių potretų, įvairesnių tarpusavio santykių, galiausiai - veiksmo trūksta! Juk Paryžiuje, nuodėmių mieste, gali tiek visko atsitikti! Ir nors radau minčių perliukų, jie, deja, pasislėpė toje nykumoje...

Tad tokia buvo mano pirmoji pažintis su Sagan. Pirmoji, bet gali būti, jog ir paskutinė. Tiesa, gal dar norėčiau perskaityti jos romaną "Sveikas, liūdesy". Ir nuspręsti, ar tai iš tiesų ne mano rašytoja. 

PS: Užtat viršelis visai nieko :)

Mano įvertinimas: 5.0/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, meilės romanas

Puslapių skaičius: 356

Leidykla: Tyto Alba, 2005

Iš prancūzų kalbos vertė Vitalija Gylikienė.

Rurouni Kenshin (2012)

Oficialiai: "Rurouni Kenshin” pasakoja apie klajoklį Kenshin Himurą besinešiojantį kardą atbulais ašmenimis – simbolį priesaikos, jog daugiau nieko nebežudys. O priežastis tam yra, kadangi šis veikėjas per revoliuciją buvo žinomas Hitokiri Battousai vardu. Per karą Battousai’us buvo negailėstingas žudikas, kurio sugebėjimai jį buvo pavertę beveik masiniu ginklu.

Subjektyviai: Dar atsimenu tuos laikus, kai Lietuvoj siautėjo anime serialo "Samurajai X" (taip mūsiškiai "išvertė" Rurouni Kenshin pavadinimą) manija, ir visi berniukai norėjo būti samurajais ir turėti katanas, o interneto platybėse egzistavo nesuskaičiuojama galybė pagrindinio veikėjo pasekėjų, pasivadinusių nick'ais Kenji, Kenshyn, Kenshinas, ir taip toliau.

Bet ne apie tai kalba. Tuo labiau, kad aš niekada nebuvau šio anime fanė. Bet va, filmą ėmiau ir pažiūrėjau. Tad trumpai apie jį, nelyginant su anime ar manga, kadangi pastarųjų nežiūrėjau ir neskaičiau.

Gal būtent dėl šios priežasties iš pradžių buvo sunku suprasti siužetą, bet kadangi žiūrėjau su šią istoriją išmanančiu žmogum, tai man beveik viskas buvo paaiškinta. Istorija herojinė, su aiškiai nuspėjama pabaiga, bet ne pernelyg saldi. Aišku, su logika kai kur prasilenkiama (labiausiai tai užkliuvo finalinėse veiksmo scenose), bet juk čia - nuotykių filmas, ir jame labai didelio realistiškumo tikėtis neverta. Geriausia - atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdu. 

Tuo labiau, jog vizualiai filmas labai gražus: vaizdai, kostiumai, veiksmo scenos susižiūrėjo tikrai maloniai. Aktorių darbui (ypač - Takeru Sato, suvaidinusiam Kenshin'ą, ir Yosuke Eguchi, atlikusiam Saito vaidmenį) taip pat didelių priekaištų neturiu. Tik gaila, jog kai kurie personažai (Sano, Kaoru) nebuvo pilnai atskleisti. Tikriausiai dėl laiko stokos, nes gi nėra paprasta visą pirmą manga tomą sutalpinti į dviejų valandų trukmės juostą. Skaičiau, jog ir fanai nepatenkinti, kad, jų nuomone, svarbios scenos buvo praleistos. Ir kur pasidėjo kiti manga tomai? Gal tai reiškia, jog sulauksime tęsinio? 

Jei toks atsirastų, visai mielai pažiūrėčiau.

IMDB įvertinimas: 7.4/10
Mano įvertinimas: 8.0/10

Detalės:

Žanras: Action, Drama, History
Trukmė: 132 min.
Šalis: Japonija
Režisierius: Keishi Othomo

Vaidina: Takeru Sato, Yu Aoi, Teruyki Kagawa, Emi Takei, Yosuke Eguchi, Munetaki Aoki, etc.

Pocahontas (1995)

Oficialiai: Nuostabus pasakojimas apie indėnų vado dukters Pokahontos ir jauno britų kapitono Džono Smito jausmus. Užaugusi Šiaurės Amerikos platybėse, ši nuoširdi mergina tampa tikra meilės, gėrio ir taikos tarp indėnų ir naujakurių baltųjų skleidėja. Indėnų vadas tikisi išleisti dukrą už narsiausio genties kario, tačiau jaunoji gražuolė svajoja apie naują gyvenimą. Gyvenimas pasikeičia, kai prie indėnų kaimelio priplaukia anglų laivas. Likimas merginos nenuvilia ir ji susipažįsta su gyvenimo meile Džonu.

Subjektyviai: Ir toliau (neplanuotai) tęsiu Disney'aus animacinių filmų peržiūrą. Ši kartą man po ranka (arba gal derėtų sakyti po akimis?) pakliuvo tikrais faktais paremta istorija apie indėnų vado dukrą Pocahontą, anglų naujakurį John'ą Smith'ą ir jų meilę vienas kitam.

Žinoma, tiesiog privalomi ir kiti disney'iški atributai: nuostabi animacija, graži muzika, pokštus krečiantys pagrindinių veikėjų side-kick (jų vaidmenyje - kolibris Flit, meškėnas Meeko ir gubernatoriaus Ratcliffe'o buldogas Percy), magija, ir aiški priešpriešinė kova tarp blogio ir gėrio. Kurioje gėris visada laimi.

Kita vertus, tai bene brandžiausias tokio tipo Disney'aus kūrinys. Nes be įsimintinos istorijos, jame paliečiamos tokios socialiai jautrios temos kaip rasinė diskriminacija, netolerancija, kultūriniai skirtumai (teigiama, jog kūrėjai daug konsultavosi su Amerikos čiabuviais ir jų šamanais, kad filme būtų išlaikyta autentika), socialinis abejingumas. Ir "Pocahontas" tiesiog tobulai iliustruoja, kaip meilė, atvirumas patirčiai, pasiaukojimas bei noras suprasti padeda viso to išvengti.

Beje, pabaiga netipiška. Bet labai labai graži. Nors ką aš čia pasakosiu - patys pažiūrėkit ;)

IMDB įvertinimas: 6.4/10
Mano įvertinimas: 10/10 (mano nuomone, IMDB reitingas pernelyg underrated)


Detalės:

Žanras: Animation, Adventure, Drama, Family
Trukmė: 81 min.
Šalis: USA
Režisieriai: Mike Gabriel, Eric Goldberg
Įgarsino: Irene Bedart, Mel Gibson, David Odgen Stiers, John Kassir, Russel Means, Christian Bale, etc.

Kaari Utrio - "Ievos dukterys: Europos Moters ir Šeimos istorija"

Oficialiai: Skaitytojas supažindinamas su pažeminimais, nuoskaudomis, prietarais, papročiais ir nuomonėmis, dėl kurių per amžius kentėjo moterys. Ši knyga - ne besipiktinančios feministės rašinys, o greičiau argumentuotas klausimas, į kurį ieškoma atsakymo: kodėl moters dalia būtent tokia? Kaip ir kiekvienas istorikas, reiškinį tiriantis kontekste, K. Utrio gilinasi ne vien į atskirų moterų gyvenimą,- nuo paprastos kaimietės iki moters popiežės, - bet kartu nagrinėja ir šeimą. Šią knygą patrauklia daro ne idėja, o gausi, įvairialypė, intriguojamai pateikta medžiaga ir rašytojos asmenybė.

Subjektyviai: Ši vasara buvo kupina veiklos, tad neturėdama laiko kiek apleidau savo blog'ą. Ir nors šią knygą perskaičiau liepą, rašau apie ją tik dabar. 

Prisipažinsiu, mėgstu tokio tipo knygas ("Bėgančios su vilkais" - mano favoritė), kuriose rašoma apie moterį, jos vidinį pasaulį, padėtį visuomenėje ir vaidmenį mene, kultūroje, šeimoje ir - apskritai - pasaulyje. Ir dar mėgstu tas knygas, kurias skaitydama sužinau ką nors naujo.

Ši knyga apžvelgia, kaip ir kuo (bei - su kuo) gyveno moterys nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų. Ir nors savo turiniu tai kiek primena istorijos vadovėlį, tačiau čia rašoma apie tokius dalykus, apie kuriuos istorijos pamokose niekas nepasakojo (bent jau man).

Pavyzdžiui: Kaip pirmoji moteris Ieva (nepamirštam žalčio!) prisidėjo prie šimtmečiais trukusios moterų diskriminacijos? Kaip bausdavo už moterų tarpusavio kūniškus ryšius? Kodėl moterys sekdavo paskui vyrus į karą? Kas būdinga riterio damos kultui, paplitusiam viduramžiais? Kiek pasakos apie Pelenę bei Jonuką ir Grytutę atspindi tų laikų realybę? 

Nepasant kai kurių abejotinų istorinių faktų (knyga turi pretenzijų į mokslinį veikalą, tačiau kol nėra nurodyta patikimų šaltinių, tos pretenzijos ne kažin ko vertos) ir ne visuomet objektyvios kritikos ir kandumo visai vyrų giminei (va tai tau ir "nebesipiktinanti feministė"), knyga įdomi ir ją perskaityti verta. Net gaila, kad niekur nebėra pirkti, nes mielai įsigyčiau. Jei kas netyčia parduodat, duokit žinią ;)

Mano įvertinimas: 9.5/10

Detalės:

Žanras: istorija, kultūra, grožinė literatūra

Puslapių skaičius: 441

Leidykla: Tyto Alba, 1998

Iš suomių kalbos vertė Izabelė Kovarskienė.