Jo Nesbø - "Sniego Senis"

Oficialiai: "Sniego Senis" – kriminalinis romanas su rafinuotais siaubo trilerio elementais. Tai viena šiurpiausių Jo Nesbø knygų.

Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet... name jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką.

Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas... 

Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį...

Subjektyviai: Štai ir vėl aš kramsnoju dar vieną Nesbø parašytą knygą apie detektyvo Hario Hūlės nuotykius ir vidinius demonus. Parašytus tipišku Nesbø stiliumi - grupiu, tiesmuku ir vyrišku. Taip, kaip man labiausiai patinka. Ir apskritai galvoju, kad Hūlė tikriausiai mano mylimiausias iš "knyginių" detektyvų. Toks žmogiškas, netobulas, kartais - velniškai nuspėjamas, kartais - nustebinantis, tačiau visu šimtu procentų atsidavęs savo tiriamai bylai.

O toji byla, pritarsiu anotacijai, tikrai kraupoka. Bene kraupiausia iš visų skaitytų Hario Hūlės serijos knygų. Labai jau žiaurus ir gudrus šįkart pasitaikė žudikas. Bet juk taip tik įdomiau, ar ne? Tikras malonumas skaityti palindus po pledu ir gurkšnojant šiltą arbatą, o už lango drimbant sniegui... 

PS: Su šventėmis, praėjusiomis ir artėjančiomis, Jus visus! 

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 472

Leidykla: Baltos lankos, 2013

Iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė

George R. R. Martin - "Kardų Audra"

Oficialiai: Trečiojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas nesiliauja skaitytojus stebinęs savo sukurtų personažų nuotykiais ir likimais. Ir toliau meistriškai pinama intriga, išaiškėja daugybė paslapčių, bet dar daugiau jų atsiranda.

Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, ir tik Stanis Barateonas susivokia, kad Vesterosą pirma reikia apginti nuo baisios grėsmės iš Šiaurės, – nes iš ten jau slenka Tamsa ir Šaltis, kraštui ir žmonėms nešdami pražūtį, – tik tada rūpintis sostu ir valdžia. Jis vienintelis atsiliepia į Nakties sargybos brolių pagalbos šauksmą, nes jie vieni nebepajėgia grumtis su visos Šiaurės magiškomis galiomis ir tyržmonių gentimis, kurios gelbėdamosi veržiasi šion pusėn Sienos.

Vesterosas nusiaubtas tarpusavio karų, suniokotas ir išgriautas Vinterfelas, upių kraštuose siaučia badas ir plėšikai, o didžiūnai be perstojo kariauja vieni su kitais, sudaromos netvarios išdavikiškos sąjungos, kiekvienas ieško naudos sau. Atrodo, jog doram žmogui Septyniose Karalystėse neliko vietos.

Ar ką bepakeis ir grįžusi Daneiris su savo drakonais? O ir šie užaugs dar negreit. Tuo tarpu į sostą pasodinamas mažylis Tomenas, o už jį valdo Taivinas Lanisteris, grėsmingoji karaliaus ranka. Tik ar ilgam?

Subjektyviai: Šiemet vasaros atostogų laukiau kaip niekad - norėjau ilgai miegoti, degintis, žiūrėti Pasaulio futbolo čempionatą ir skaityti "Kardų Audrą". Kodėl taip ilgai laukiau? Tiesiog žinojau, kad jei ši knyga pateks man į rankas anksčiau, visi darbai bus nebaigti... O jų buvo pats įkarštis...

Na, bet juk kalba ne apie seniai praėjusius darbus, bet apie seniai perskaitytą knygą. Ji man pasirodė dar niūresnė ir žiauresnė už praeitą. Vyksta karas, karalystės nuniokotos, link sienos slenka Kiti, griūva miestai ir žūsta žmonės, o su jais kartu - ir daugelio sąžinė bei humaniškumas.

Jei "Karalių kovoje" pagrindinių veikėjų žuvo nedaug, tai šioje dalyje dėdė Martin'as pasiautėjo kaip reikiant - skaitai ir nežinai, sulauks tavo mylimas veikėjas kitos dienos (puslapio) ar ne. Ir nesvarbu - doras buvo jis (ji), ar nelabai - karas yra karas, ir žmogaus gyvybė čia daug nereiškia. Žiauru, bet būtent taip ir sukuriamas tos negailestingos realybės įspūdis, dėl kurio romaną skaityti taip įdomu ir nenuspėjama.

Kadangi kiekvieną kartą pabambu dėl vertimo, tai nelaužysiu tradicijos ir šįkart. Atsiprašau, gerbiama vertėja, negi nežinojote, kad tarnas ar paprastas arklininkas į karalių ar lordą nesikreipia "TU"? O jei ir kreipiasi, tai tikriausiai paskutinį kartą gyvenime... Suprantu, kad smulkmena, bet vis tiek akis skaitant drasko.

O šiaip nors ši dalis ir buvo storiausia iš visų skaitytų (Dieve brangus, beveik tūkstantis puslapių!), man ji buvo per trumpa, norėjosi dar ir dar ir daaaarrrr! Nes ši serija iš tiesų yra velniškai gera!

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: fantastika

Puslapių skaičius: 992

Leidykla: Alma littera, 2014

Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė

Abraham Verghese - "Vienuolės Paslaptis"

Oficialiai: Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiame iš Indijos. Kelionėje juodu pajunta abipusę simpatiją, tačiau išsiskiria manydami, kad daugiau nebesusitiks. Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva. Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojęs apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti ligoninėje dirbančios gydytojų šeimos, dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai. Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva. Tačiau aistra tai pačiai merginai padaro tai, kas atrodė neįmanoma – dvyniai išsiskiria. Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, tačiau praeitis juos dar pasivys...

Subjektyviai: Neskaičiusi rekomendacijų, tai kaži ar kada būčiau paėmusi šią knygą į rankas - toks atbaidantis jos pavadinimas, tarsi kokio pigaus meilės romaniūkščio. O iš tikrųjų šis romanas sukaltas stipriai. Ir nors įsivažiuoti sekėsi sunkiai (labai daug veikėjų, dar daugiau įvykių, ir šiaip viskas supainiota), susiskaitė labai skaniai.

Istorija pasakojama vieno iš anotacijoje minimų dvynių - Marijono - lūpomis. Ir nors jis, bei jo brolis Šiva tarsi ir yra pagrindiniai veikėjai, veiksmas sukasi tikrai ne vien apie juos. Čia veikia ir emancipuota, bet švelni ir motiniška akušerė Hema, plačią širdį turintis viengungis vidaus ligų gydytojas Ghošas, talentingasis chirurgas Tomas Stounas, kaimynų mergaitė Ženeta ir jos mama, vienuolyno Vyresnioji...  O kur dar tarnaitės, kaimynai, pacientai ir epizodiniai personažai? Ir nors pagrindinius romano veikėjus apibūdinau vos po keleta skurdžių žodelyčių, visų jų psichologiniai portretai fantastiški - gyvenimiški, išbaigti iki smulkmenų.

Beje, ar pastebėjot, kad daugelis veikėjų yra gydytojai? Visas romanas tiesiog persmelktas medicinos: preciziškai nupasakojamos operacijos detales, atskleidžiami įvairių diagnozių simptomai ir mediciniškai, bet tuo pačiu nuoširdžiai nusakoma pacientų besigydančių Etipijoje, Misingo ligoninėje (dar vienas keistokas pavadinimas, bet atskleidžiama ir jo atsiradimo istorija), kančia ir kartais begalinis naivumas bei medikų rankomis sukuriami stebuklai. Viskas labai tikroviška, ir už tą tikroviškumą reikia padėkoti romano autoriaus profesijai. Jis iš tiesų gydytojas fizioterapeutas.

Gražiai (taip taip, būtent šis būdvardis man atrodo tinkamiausias) atskleidžiama ne tik ligoninės kasdienybė, bet ir Etiopija, jos gamta, istorija ir žmonės - kurie kartais tampa neadekvačiai žiaurūs, kartais elgiasi itin kilniaširdiškai, bet kaip kaip ir visur pasaulyje, nuolatos ieško atsakymų į savo vidinius klausimus...

Pats romanas savo pasakojimo stiliumi, neįtikėtina veikėjų gausa ir daugiasluoksniškumu man priminė Irving'ą, kas jokiu būdu nėra trūkumas. Iki šiol atsimenu, kaip smagiai leisdavau atostogų rytus besikaitindama prieš saulutę ir mėgaudamasi tokiu visom prasmėm turtingu pasakojimu. Net gaila buvo, kad baigėsi. Bet juk visi geri dalykai turi pabaigą, ar ne? :)


Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 560

Leidykla: Alma littera, 2013

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Lucinda Riley - "Orchidėjų Namai"

Oficialiai: Dvi visai nepanašios seserys, Džulija ir Alisija. Neatraizgomai susipynę giminystės ryšiai. Dvarų Anglija ir egzotiškasis Tailandas. Ir fatališka meilės istorija.

Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę savo gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare, kur ji praleido vaikystę, kur tebegyvi idiliški prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Tačiau Vorton Parką ką tik paveldėjo Kitas Krofordas – žavus vyriškis, kurio praeityje taip pat būta skaudžių smūgių. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis, kurį skaitydama Džulijos močiutė ima pasakoti seną meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo Vorton Parko nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį, į Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę...

„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, visą amžių trunkančią nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.

Subjektyviai: Kažkada kažkuriam iš supermoterų ar supermerginų, jau nebepamenu kuriame, forume pamačiau įrašą, tvirtinantį, jog ši knyga gera. O kadangi ji kaip tik gulėjo bibliotekoj, ėmiau ir parsinešiau pabandyti.

Puslapių beveik šeši šimtai, bet perskaičiau labai greit, vos per porą dienų. Skaitėsi tikrai labai lengvai. Taip pat lengvai ir pasimiršo. Tarsi kaleidoskope keitėsi vyrai, vakarėliai, ir begantys metai. Žmonės įsimyli ir nebemyli. Svajoja arba verkia. Gimsta ir miršta.

Asmeniškai man įdomu buvo skaityti tik apie senus laikus, kai vyko puotos, o po to vyko karas. Dabartyje tiek personažai, tiek siužetas pasirodė pernelyg nuobodūs. Viskas nuspėjama ir jau ne kartą kažkur skaityta ar matyta. Ir labai jaučiasi, kad knyga parašė moteris. Per daug čia ašarų iš meilės, romantiškų svajonių ir neįtikėtinai malonių, jautrios širdies vyriškių. 

Dar vienas kiek aukštesnės kokybės skaitalas į "Svajonių romanų" lentyną.

Mano įvertinimas: 6.0/10

Detalės:

Žanras: romanas

Puslapių skaičius: 584

Leidykla: Tyto alba, 2012

Iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė

Jo Nesbø - "Raudongurklė"

Oficialiai: 1942 metais žūva Danielius - tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų. 

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus. 

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas Raudongurklė buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų,- vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes. 

Policijos inspektorius Haris Hūlė lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš romanų Pentagrama ir Gelbėtojas.

Subjektyviai: Iš tiesų man sunkiau rašyt apie tas knygas, kurios patiko, nei apie tas, kurios nepatiko. Nes Hario Hūlės serijos knygos viena už kitą geresnės. O ši išvis patiko. Patiko (vėl!) puikiai suregzta intriga, daugiasluoksniškumu, ir tuo, kad knyga buvo sunku padėti į šalį, nes baisiai jau norėjosi sužinoti, kaip viskas klostysis toliau, iš kokio kapo prisikėlė Ūrija, ir prie ko čia Hūlė?

Dar patiko paties Hūlės ir kitų veikėjų psichologiniai portretai su savo visais atspalviais ir šešėliais. Pasakojime šįkart kalbama ne tik skirtingų personažų lūpomis, bet ir skirtingais laikotarpiais, tad skaitant gana nesunku susipainioti, tačiau, kaip minėjau, man patinka pajudint smegeninę. Tuo labiau, kad romane paliečiama ir Norvegijos istorija bei likimai žmonių, padėjusių tą istoriją sukurti. O II pasaulinio karo atgarsiai suteikia tam tikro niūrumo ir mistiškumo, kas šiam pasakojime labai tinka. 

Ar man kas nors nepatiko? Taip. Pirma, susižavėjimo nesukėlė kelios holivudinės klišės - jos kiek pagadino pabaigą, kuri nors ir netikėta, bet pakankamai banali. O antra - dar labiau suerzino Lietuvos leidyklų nesugebėjimas romanus išleisti logiška seka. Raudongurklės įvykiai vyko anksčiau nei Penktagramos ir Gelbėtojo dalyse, nors iš knygos anotacijos tikrai atrodė kitaip. Tai sumažino intrigą, nes jau žinojau, kaip baigsis kai kurie dalykai. Kad ir Jūs netyčia nesusipainiotumėt, dalinuosi Hario Hulės serijos knygučių sąrašu, kurį radau vieno skaitytojo bloge:

• The Bat (1997)
• Cockroaches (1998)
• The Redbreast (2000) ———- Raudongurklė (Baltos lankos, 2013)
• Nemesis (2002) ———- Nemezidė (Baltos lankos, 2014)
• The Devil’s Star (2003) ———- Pentagrama (Rašytojų sąjungos leidykla, 2006)
• The Redeemer (2005) ———- Gelbėtojas (Baltos lankos, 2012)
• The Snowman (2007) ———- Sniego senis (Baltos lankos, 2013)
• The Leopard (2009)
• Phantom (2011)
• Police (2013)

Pasirodo, dar daug serijos knygų Lietuvoje dar neišleistos. Teks laukti arba ieškoti angliško variantų. Nes, panašu, tapau prisiekusi Nesbø knygų gerbėja. Taip man ir reikia :)


Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 480

Leidykla: Baltos lankos, 2013

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Petrauskaitė

Agatha Cristie - "Žmogžudystė Golfo Lauke"

Oficialiai: Dar vienas puikiai atskleistas nusikaltimas.

Paprašytas skubiai padėti, Puaro atvyksta Prancūzijon. Tačiau jisai nebespėja apsaugoti savo kliento, kurio kūnas, kraupiai nusmeigtas su siaubingai styrančiu peiliu nugaroje, dabar guli veidu žemyn negilioje duobėje golfo aikštėje. 

Tačiau kodėl velionis apsivilkęs savo sūnaus apsiaustu? Ir kam buvo skirtas jausmingas meilės laiškas, aptiktas jo kišenėje? Puaro dar nespėjus atsakyti į šiuos klausimus, visą bylą aukštyn kojomis apverčia antrojo, lygiai taip pat nužudyto lavono radybos... 

Žudikas ir jo motyvai išlieka nežinomi iki pat paskutinės akimirkos.

Subjektyviai: Tai vienas iš daugybės tetulės Agatos parašytų detektyvų. Keletą jų teko skaityti praėjusią vasarą, o dabar į rankas papuolė "Žmogžudytė golfo lauke". Kadangi prieš tai skaičiau Nesbø, buvo kiek sunku persiorientuoti, nes Christie rašo visai kitaip - subtiliai ir elegantiškai. Jos kūriniuose tikrai nesilieja kraujo upės, smurto yra tik tiek, kiek reikia, o įtariamieji alpsta, varto akis, (ne)įtikinamai meluoja ir geria brangų viskį. 

Veiksmo ir gaudynių čia gerokai mažiau nei šiuolaikiniuose detektyvuose, veikėjų portretai taip pat paprastesni, tačiau tai nereiškia, jog ši knyga prasta. Anaiptol. Intriga yra išlaikoma iki paskutinio puslapio, o įžymiojo Erkiulio Puaro įžvalgomis neįmanoma nesižavėti. 

Puikus skaitinys atostogoms.

Mano įvertinimas: 8.0/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 216

Leidykla: Sirokas, 2008

Iš anglų kalbos vertė Virginija Rimkutė

The Holiday (2006)

Oficialiai: Dvi merginos Kalėdų proga nori pakeisti aplinką, todėl nusprendžia pasikeisti savo namais (viena gyvena Amerikoje, kita – romantiškoje Didžiojoje Britanijoje). Išeina taip, kad sėkmingai apsikeičia ir gyvenimais.

Subjektyviai: Labai jau seniai savo blogą papildžiau kokio nors filmo aprašymu, ar ne? Tiesa ta, kad dėl laiko stokos filmus žiūriu retai, ir paprastai su kompanija prie vyno taurės (alaus bokalo arba puodelio melisų arbatos,  -priklausomai nuo kompanijos) ir lėkštės užkandžių.

Šį žiūrėjau su mama pošventiniu laikotarpiu, kai fone dar spindėjo eglutės girliandos, o namai kvepėjo mandarinais ir cinamonu. Į tokią atmosferą šis atseit šventinis filmas įsipaišė visai neblogai, nors iš tiesų jis niekuo neypatingas.

Išskyrus nebent, žinoma, visa šutvę garsių aktorių. Vien tokios pavardės kaip Winslet, Diaz ar Law tikrai pritraukia žiūrovų, o režisierė Nancy Meyers taip pat garsėja romantinėmis komedijomis, kurios visada žiūrimos, o ypač prieš šventes. Ir ar kam nors rūpi, kad tos komedijos nėra nei itin intelektualios, nei turinčios įspūdingų siužeto posūkių?

Čia yra visi romantinių komedijų pliusai ir minusai. Miela istorija, šventiška atmosfera, jaukūs namai, gražūs (dėl skonio nesiginčyjama) ir neblogai vaidinantys aktoriai ir laiminga pabaiga, - čia pliusai. Ištęsta filmo trukmė, per daug nereikalingų dialogų (scena kai girta Diaz kalbasi su šunim man susižavėjimo nesukėlė), stereotipinė mąstysena (gražuolė suporuojama su gražuoliu, o stambuolė - su stambuoliu - kaip netikėta!...) ir nuobodi santykių vystymosi dinamika, - tai minusai. 

Suma sumarum gauname vidutinę juostą su kalėdiniu romantikos prieskoniu, kuri nesukelia jokių stipresnių emocijų, bet gerai sueina kaip fonas tvarkant spintą ar šlamsčiant kokį trečią torto gabalą. Mamai irgi visai patiko, nors ji nepamiršo pridurti, kad "Greiti ir įsiutę" jai pasirodė dešimtkart smagesnis.


IMDB įvertinimas: 6.9/10

Mano įvertinimas: 6.5/10

Detalės:

Žanras: Comedy, Romance
Trukmė: 138 min.
Šalis: USA
Režisierė: Nancy Meyers
Vaidina: Kate Winslet, Cameron Diaz, Jude Law, Jack Black, Eli Wallach, etc. 

Jo Nesbø - "Gelbėtojas"

Oficialiai: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti - juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…
Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.
Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, "dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę".
Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai.

Subjektyviai: Kad jau taip įsimylėjau Hario Hūlės seriją, tai ėmiau skaityt visas iš eilės knygas apie jį ir jo tiriamas bylas. Ši mano bibliografijoje antroji, ir man pasirodė besanti dar geresnė nei "Pentagrama". 

Geresnė visų pirma savo daugiasluoksniškumu: nors detektyvas Haris Hūlė čia yra pagrindinis veikėjas, istorija pasakojama iš kelių asmenų perspektyvos, ir praeina kiek laiko, kol susigaudai kieno lūpomis čia kalbama. Bet nuo to tik įdomiau.

Be to, kaip ir dera kokybiškam detektyvui, netrūksta nei įtampos, nei veiksmo. Čia nėra taip, kad niekšas žudikas turėjo aiškų motyvą žudyti ar kad auka buvo akivaizdžiai nusipelniusi mirties. Ne, čia viskas daug sudėtingiau. Kai įsimaišo karas, religija ir žmogiškos aistros paprasta nebebūna. 

Galiausiai man patinka tai, jog Hūlė - ne a la gerietis policininkas, o prasigėręs, sarkastiškas šiknius, kamuojamas slogių prisiminimų ir naktinių košmarų. Jokio balto žirgo, jokių žvilgančių šarvų - paprastas žmogus, kaip ir mes visi.

Daugiau nebepostringausiu. Geros knygos kalba pačios už save.



Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 496

Leidykla: Baltos lankos, 2012

Iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė

Jo Nesbø - "Pentagrama"

Oficialiai: Pentagrama – psichologiškai subtili istorija apie žudiką maniaką, siautėjantį Osle. Karštą vasaros dieną paslaptingomis aplinkybėmis savo bute nužudoma jauna moteris. Vienas jos rankos pirštas nupjautas, o po akies voku detektyvai randa mažytį raudoną penkiakampės žvaigždės formos deimantą – Šėtono žvaigždę. Po penkių dienų aptinkama dar viena auka, jos pirštas – taip pat nupjautas, o ant jo užmautas žiedas su tokia pat raudona grėslia žvaigžde. 

Detektyvas Haris Hūlė susimąsto: penki žvaigždės kampai, penki pirštai ant rankos, kas penkios dienos įvykdoma žmogžudystė…

Subjektyviai: Tai pirmoji mano perskaityta Nesbø knyga. Iki tol apie jį girdėjau daug. Ir tik gerus atsiliepimus. Gerai apie šią knygą atsiliepiu ir aš.

Tai - tobulas detektyvas, kuriame visko yra. Veiksmo, įtampos ir intrigos, nes žudiką atrast ne taip ir lengva. Bet detektyvui Hariui Hūlei, kuris čia ir yra pagrindinis veikėjas, tai pavyksta. Kiti knygos personažai taip pat charakteringi, ir nuobodžiauti tikrai nepriverčia.

O šiaip skandinavai rašyt moka. Niūriai, purvinai, bet taip įtraukiančiai ir nenuspėjamai, kad pasiėmus knygą sunku ir atsitraukti. Būtinai skaitysiu ir kitas Hario Hūlės serijos knygas.


Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: detektyvas

Puslapių skaičius: 447

Leidykla: Rašytojų sąjungos leidykla, 2006

Iš norvegų kalbos vertė Agnė Petrauskaitė

Joanne Harris - "Persikai Ponui Klebonui"

Oficialiai: Trečioji Joanne Harris istorija apie šokolado meistrę Vianą Rošė, senuosius draugus, naujuosius kaimynus, jausmais ir aromatais alsuojančią Lankenę ir seną pažįstamą – kleboną Frensį Reino užburia ir nepaleidžia iš savo glėbio. Šį sykį prie slaptingos magijos drąsiai prisideda nenuorama pietys, būdingas tiktai Pietų Prancūzijos apylinkėms.

Viana Rošė su Rudžiu ir dukromis – Anuka ir Rosete – gyvena Paryžiuje neįprastame name, savo valtyje. Moteris vis dar su dideliu džiaugsmu gamina šokoladą ir neatsigina pirkėjų. Kelias savaites Paryžių kausto nepakeliama kaitra, šokoladas tęžta... Vieną dieną atkeliauja senos bičiulės Armandos, bičiulės iš anapus, laiškas. Ji prašo grįžti į Lankenę, į gražiąsias jos apylinkes. Be to, Armanda trokštanti, kad Viana pasirūpintų jos namu, o svarbiausia – senu persiko medžiu. Draugė kartu primenanti: kaimas iš tiesų laukia Vianos pagalbos, vaisių ji turi duoti ir klebonui, kažin kas negero it juodas debesis tvyro virš miestelio...

Subjektyviai: Mano akimis, tiek "Šokoladas" (priešistorė), tiek "Ledinukų bateliai" (tęsinys) buvo puikios knygos, tad lūkesčiai antrajam tęsiniui taip pat buvo pakankamai dideli.

Šioje knygoje pagrindinė herojė Viana kartu su dukrelėmis grįžta į Lankenę - mažą, ramų miestuką kažkur Prancūzijoje, kurioje per keletą metų įvyko nemažai pokyčių: buvusi šokoladinė sudeginta, pastatyta mečetė, o paupy įsikūrė paslaptingų musulmonų bendruomenė. Miestelyje kasdien kyla vis naujų neramumų, vis ieškoma kaltų, o Vianai tenka imtis srėbti visą šią košę.

Knygoje itin daug dėmesio skiriama naujiesiems atvykėliams, jų papročiams, tradicijoms ir tarpusavio santykiams. Naujų veikėjų daug, ir kol susigaudai, kas su kuo kokiais giminystės ryšiais yra susiję, tenka įveikti bene pusę istorijos. Be to, šioje knygoje kalbama ne tik Vianos Rošė, bet ir tėvo Frensio Reno lūpomis. Juk prisimenat blogietį kunigą iš pirmosios knygos? Ne? Tuomet šitos nesiimkite, prieš tai neperskaitę anos, nes pasiklysit tarp vardų gausybės ir tikriausiai nesuprasit kai kurių svarbių istorijos aspektų. 

O pati istorija magiška, įtraukianti ir su intriga: atsivertusi knygą niekaip nenorėjau jos padėti į šalį, ir sužinoti, kaip įvykiai klostysis toliau, nepaisant to, kad virš mano galvos kaip audros debesys daugybė neatliktų darbų...

Aišku, po to tuos darbus vis tiek buvau priversta atlikt, ir dar labai greitai :)) Tačiau vis tiek nesigailiu, kad tiek laiko skyriau šiai knygutei. Nes ji leidžia pasinerti į kitokį, spalvingesnį ir skanesnį pasaulį. Pasaulį, kur ant stalo kvepa užplikyta mėtų arbata, prie namo noksta burnoje tirpstantys persikai, o niekados nenurimstantis vėjas ir vėl ragina ruoštis į kelią...

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: grožinė literatūra, romanas

Puslapių skaičius: 528

Leidykla: Versus aureus, 2013

Iš anglų kalbos vertė Milda Dykė ir Irena Jomantienė.

Laini Taylor - "Kaulų ir dūmų duktė"

Oficialiai: Septyniolikmetė Kerou, dailės studentė iš Prahos, mėgsta guliašą ir leidžia laiką su gatvės menininkais. Tik jos šeima keistoka – demonas avino kanopomis, kuris maino negyvėlių dantis į troškimus, ir grupelė jam dirbančių chimerų. Kerou nesupranta, kodėl ją, žmogų, augina tie keisti, nors švelnūs jai, padarai ir kokius reikalus jai tenka tvarkyti visame pasaulyje, praėjus pro slaptas krautuvėlės duris. Demonų pasaulis stengiasi, kad Kerou būtų laiminga ir kuo mažiau žinotų, tačiau neatsakytas klausimas – kas aš? – kasdien smaugia vis labiau ir mergina pasiryžta rasti atsakymą.

Nerūpestingas tatuiruotos mėlynplaukės gyvenimas baigiasi, kai viename Marakešo skersgatvyje pasirodo nežmogiškai gražus, siaubingai galingas ir nuožmus angelas: „Serafimo žvilgsnis degė, svilino orą tarp jųdviejų. Tai buvo gražiausia būtybė, kokią Kerou kada nors buvo mačiusi. Pirmoji merginos mintis buvo ne vietoje, bet neįveikiama – įsiminti nepažįstamąjį, kad vėliau galėtų nupiešti. Antroji – nebus jokio vėliau, nes angelas ketina ją nužudyti…“ Taip prasideda jų kraujo ir mėnesienos, aiškėjančių paslapčių ir žvaigždžių nulemtos meilės istorija, kuri trykšta iš negailestingos praeities. Ar Kerou kada gailėsis, kad sužinojo tiesą apie save?..

Subjektyviai: Šią knygą pasiėmiau iš bibliotekos dėl labai paprastos priežasties - patraukė anotacija. Na, argi gali nesudominti demonai, mergina mėlynais plaukais ir Praha? Pasirodo gali.

Gerai, kiek pamelavau. Knygoje demonai (kitaip dar vadinami chimeromis) man patiko. Apie jų karą su nefilimais (nežinantiems primenu, jog taip vadinami puolę ir prieš Dievą sukilę angelai) taip pat buvo visai įdomu skaityti. Dar patiko Norų pardavėjas, jį supantys draugai ir lentynos, apkrautos stiklainiais su dantimis.

Visa kita - banali, sena kaip pasaulis (ar bent jau Romeo ir Džiuljetos senumo) istorija, kai Jis ir Ji, priklausantys dviems, tarpusavyje ne(be)aišku ko nepasidalijantiems klanams, sugeba įsimylėti vienas kitą. O toliau viskas rutoliojasi pagal įprastą klišę - ji jį (arba jis ją) išgelbėja iš mirtues nagų, jis/ji jaučiasi skolingas (-a), iš pradžių jie vienas kito varžosi (tai trunka neilgai), bet vis labiau vienas kitam patinka, bet vis vien negali būti kartu dėl artimųjų, karo, vedybinių planų ir įsitikinimų. Tad jis ir ji, pasmerkę save vidinėms kančioms, ryžtąsi keisti savo ir visos planetos likimą. Pridėkim dar didelį pasakojimo tempą, logikos trūkumą, emocionalumo perteklių bei didžiulį veikėjų egocentriškumą ir gaunam tipišką, kaip kad knygynuose dabar įvardijama, romaną jaunimui.  

Tad pati knyga man pasirodė kiek per paaugliška, nors, kita vertus, paaugliams ji ir skirta. Gal, jei būčiau kokių 16-ikos, aikčiočiau - oj, kokią gerą knygą perskaičiau!, nors, jei atvirai, tuo laaabai abejoju - detektyvo niekada nekeisdavau (ir dabar nekeičiu) į kad ir žavų, bet neįsimenantį meilės romaniuką.

PS: Vertimo į lietuvių kalbą laukia dar bent du tęsiniai, kurių aš jau tikriausiai nebeskaitysiu...

Mano įvertinimas: 5.0/10

Detalės:

Žanras: fantastika, literatūra jaunimui

Puslapių skaičius: 464

Leidykla: Obuolys, 2012

Iš anglų kalbos vertė Astra Alba

George R. R. Martin - "Karalių Kova"

Oficialiai: Antrojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas pasakoja, kaip prasideda sunki ir kruvina kova dėl Geležinio sosto, į kurį sėda trylikametis Roberto sūnus Džofris. Bet ar jis tikrai teisėtas įpėdinis? Tuo netiki Roberto Barateono broliai Stanis ir Renlis. Pirmasis, išsižadėjęs dievų Septyneto, įtikinėjęs į Šviesos Valdovą ir naudodamasis raudonosios jo žynės Melisandros kerais, pradeda karą dėl sosto nužudydamas brolį Renlį, kurį remia Haigardeno lordai. Karaliaus Uostą ir Raudonąją pilį su sostu, pasitelkęs alchemikų gildijos piromantus, gina Kipšas Tirionas ir jo tėvas lordas Taivinas Lanisteris.

Tuo tarpu Vinterfelo įpėdinis Robas Starkas savo lordų paskelbiamas Šiaurės karalium. Jo tikslas – ne tik išlaikyti savo valdžioje šiaurę ir Riveraną, bet ir atkeršyti už tėvą, atgauti jo palaikus ir kalaviją ir susigrąžinti karalienės Sersėjos nelaisvėje laikomas seseris. Be to, jo valdoms grasina Geležies salų lordas Beilonas Greidžojus.

O ir paskutinė Targarienų palikuonė Daneiris, Drakonų Motina, už jūrų nerimsta – augina stebuklingų drakonų trijulę ir telkia kariuomenę atsikovoti savo protėvių sostui.

Subjektyviai: Jei atvirai, šį gėrį skaičiau jau labai seniai - tarp Kalėdų ir Naujųjų metų trunkantį laikotarpį - taip sakant, pasilikau skaniausią kąsnelį šventėms. Ir nors knygą laaaabai stora, o per šventes aš ir taip turėjau krūvą reikalų, vis tiek aš ją perskaičiau labai greitai, ir vis tiek man jos buvo mažai :(

Nes Karalių kova yra labai labai "užkabinanti" knyga. Savo neegzistuojančio pasaulio grožiu ir įtraukiančia istorija, Martin'as gali drąsiai varžytis su Tolkien'u, o gal net jį nurungti. Kaip ir pirmojoje dalyje, čia vėl verda intrigos, rezgamos klastos, ieškoma sąjungininkų, ir (ne visuomet sėkmingai) bėgama nuo mirties. Po karaliaus Roberto mirties visi nori būti karaliais ir padėti savo šikną ant geležinio sosto, kurio taip lengvai negausi. Skelbiamas karas, o skaitytojui belieka sekti visas politines sąjungas intrigas ir sirgti už mėgstamiausią Westeros/Essos giminę. Asmeniškai aš favoritų šiame kare neturėjau, visi veikėjai man savaip patinka, ir, neslėpsiu, savaip užknisa (visai kaip gyvenime), tad matosi, jog ties charakterių tipažais dėdė Martinas taip pat kaip reikiant padirbėjo.

Galiu pabambėt tik dėl vieno dalyko - vertimo. Šią dalį vertė kitas asmuo, ir skaitant tekstą tai akivaizdžiai pastebima: Ėrija tapo Lizdu (kol susigaudžiau apie kurį miestą čia kalbama), Oldtounas - Senmiesčiu, Starfolas - Žvaigždėkryčiu, Stormsendas - Vėtrų Gužta, Neužauga - Kipšu, Sersi - Sersėja ir taip toliau. Šiaip esu už tai, kad mūsų kalba išverstose knygose būtų kuo mažiau anglicizmų, tačiau neįsivaizduoju kaip būtų jei Haigardenas būtų pervadintas į Aukštasodį, Vinterfelas - į Žiemakrytį, o Riveranas - į Upiabėgį. Nors žinant, jog trečiąją knygą (pavadinimu Kardų audra, kuri jau išleista, bet kurios dar neskaičiau, nes taupau atostogoms) vertė dar kitas asmuo, visko galima tikėtis ;D

Daugiau priekaištų neturiu. Belieka sulaukt vasaros, kuomet galėsiu vėl pasinert į nuotykių, fantastikos ir politinių intrigų sūkurį.

Mano įvertinimas: 10/10

Detalės:

Žanras: fantastika

Puslapių skaičius: 760

Leidykla: Alma Littera, 2013

Iš anglų kalbos vertė Leonas Judeliavičius

Sandra Brown - "Užgavėnės"

Oficialiai: Burkas Beizilas – policininkas, nebeturintis ko prarasti. Žuvus partneriui, žlugus santuokai ir karjerai, jis turi vienintelį tikslą – atkeršyti Pinkiui Diuvaliui, žymiam advokatui, padedančiam žudikams išvengti teisingumo. Keršydamas advokatui, Burkas pagrobia jo gražuolę žmoną Remi.

Tačiau jis nesitiki, kad netrukus pajus nenugalimą trauką šiai nelaimingai moteriai, kilusiai iš Naujojo Orleano žemųjų sluoksnių ir ištekėjusiai už vyro, kurio neįstengė pamilti. Jis taip pat nenutuokia, kokia nuožmi dvikova prasidės Užgavėnių karnavalo šėlsme. Kai visos kaukės bus nuplėštos, Burkas turės pažvelgti į akis nemaloniai paslapčiai...

Subjektyviai: Pagaliau ir aš perskaičiau kažką iš įžymiosios tetos Sandros kūrybos. O susiskaitė ši knygutė labai greitai, nes tai, tiesą sakant, visom prasmėm lengvas skaitaliukas, primenantis holivudinių veiksmo filmų scenarijų, kuriame yra visi privalomi tokio turinio elementai. Vardinu elementus iš eilės.

Gerietis, teisingumo ieškantis ir garbės kodekso besilaikantis policininkas. Turtingas, nesažiningas (šitam garbės kodeksas nė motais), orchidėjas auginantis mafijozas-advokatas. Tada jo žmona - labai seksuali, ir kurią pamačius visiems vyrams stojasi (knygoje taip ir rašoma :D), tačiau iš tiesų ji labai švelni ir dora. Toliau tradiciškai - žuvęs teisinguolio policininko geriausias draugas ir našle likusi jo žmona, policininko teorijomis netikintys kolegos, ir į pagalbą pasiruošę (arba priversti) ateiti draugai, žiaurus ir ištvirkęs advokato-mafijozo asmens sargybinis, vienuolyne uždaryta gražuolės žmonos sesuo ir dar krūva veikėjų.

Aišku, pagrindiniai yra pirmieji du, ir ko gero, jūs jau nujaučiat, kaip viskas pasisuka, kai jie abu patenka į vieną erdvę - žvejybos namelį, apsuptą Luizianos pelkių. Beje, būtent pelkės, rūkas, aligatoriai ir keistos tokioje vietoje gyvančios žmogystos man patiko labiausiai.

Visa kita - tipiškas Schwarzenegger'io tipo trileriukas: meilės ir veiksmo - užtektinai, o ir galva neapkraunama jokiomis rimtomis filosofijomis. Tad jei jums tokie filmai prie širdies, tai knyga irgi turėtų patikti, o jei ne - tai nevarginkit akių, ir knygynuose ar bibliotekose į Sandros Brown pusę patariu pernelyg nesižvalgyt ;)

Mano įvertinimas: 5.0/10

Detalės:

Žanras: trileris, detektyvas

Puslapių skaičius: 440

Leidykla: Alma Littera, 2009

Iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė

David Lebovitz - "Saldus gyvenimas Paryžiuje"

Oficialiai: „Saldus gyvenimas Paryžiuje“ – lengvą šypseną kelianti, skaniai smagi knyga, įžūlus ir smalsus žvilgsnis į pasigėrėtiną sūrių, šokolado, ir kitų gurmaniškų nuodėmių pasaulį Paryžiuje...

Pirmąkart Paryžiuje apsilankęs 1980-aisiais, knygos autorius Davidas Lebovitzas nepaliovė svajoti apie sugrįžimą į la belle France ir labiausiai viliojantį miestą – Paryžių... Du dešimtmečius praleidęs Amerikos konditerijose, parašęs ne vieną kulinarijos knygą, jis išsirengė į naują gyvenimą – gyvenimą vienoje gražiausių ir gurmaniškiausių pasaulio sostinių... Galiausiai, su trimis lagaminais kulinarinių gėrybių jis stovėjo gerokai patrešusiame bute Bastilijos kaimynystėje Paryžiuje.

Tai istorija apie užgimusią meilę ir supratimą šiam didingam bei slėpiningam miestui.

Subjektyviai: Ko jau ko, bet knygų, kurių veiksmas vyksta Paryžiuje, tikrai netrūksta. Ir, panašu, jog šiam miestui abejingų nėra: apie jį rašoma apie su dideliu romantišku susižavėjimu (netgi patosu), arba nevengiant pasišaipyti tiek iš paties miesto, tiek iš jo gyventojų.

Ši knygutė priklauso antrajai kategorijai. Joje labai smagiai pašiepiami paryžiečių gyvenimo būdo ypatumai, kurie lietuvaičiams ir kitiems atvykėliams gali pasirodyti mažų mažiausiai keistoki. Knygos autorius - amerikietis, apsigyvenęs Prancūzijos sostinėje. Ten jis patiria daugybę komiškų nutikimų, kurie ypač vaizdingai ir šmaikščiai aprašomi. Švelnių pašaipų  sulaukia ne tik paryžiečiai, bet kliūva ir jo tautiečiams amerikiečiams - už tingumą, ėdrumą, prastas manieras ir dar prastesnį stiliaus pojūtį. 

Užtat autoriaus rašymo stilių galiu tik pagirti - kūrinį labai lengva ir nuotaikinga skaityti, o švelni ironija puikiai pakelia nuotaiką. 

Knygutę galima naudoti ne tik kaip praktinį elgesio Paryžiuje pradžiamokslį (kurį perskaitę sužinosite, kaip išvengti susidurimo gatvėje su les bousculeurs ar kaip naglai užlįsti eilėje, kodėl negalima klausti paryžiečio (ir apskritai prancūzų) kiek jis uždirba, kur skaniai pavalgyti ir kur (ir svarbiausia - kaip!) verta apsipirkti ko tikėtis iš Paryžiaus biurokratijos, samdomų darbuotojų ir kasininkų. Kadangi autorius - garsus konditeris, kiekvieno skyrelio pabaigoje pateikiami išsamūs receptai, kaip pasigaminti tokių prancūziškų skanėstų, kaip clafoutis aux prineaux-framboises, bouchees chocolat au yaourt, les crêpes au chocolat, fromage blanc soufflé... Gerai, kad nesu pamišusi dėl saldumynų. Kitaip beskaitydama būčiau užspringusi savo pačios seilėmis. Nejuokauju :)))

Labai saldi knygą apie saldų (nevisuomet) gyvenimą saldžiajame mieste. Rekomenduoju skaityti tik pavalgius arba priešpiečių metu su puodeliu café au lait vienoj rankoj, ir croissant (blogiausiu atveju tiks ir baguette)- kitoj. Skanaus.

Mano įvertinimas: 9.0/10

Detalės:

Žanras: romanas, kulinarija, kelionės

Puslapių skaičius: 320

Leidykla: Vaga, 2012

Iš anglų kalbos vertė Eglė Aleksandravičiūtė

We Bought a Zoo (2011)

Oficialiai:  Šis filmas – tikrais įvykiais paremta juosta, sukurta remiantis Bendžamino Mee memuarais, kuriuose vyras pasakoja už savo santaupas jo šeima įsigijo nušiurusį ir merdintį Dartmuro zoologijos sodą, kuriame knibždėjo daugiau kaip 200 egzotinių gyvūnų. BBC kanalas apie šį vyrą sukūrę dokumentinį filmą, o jo ryžtu žavėjosi ne vienas knygos skaitytojas.

Šeimos galva Bendžaminas puoselėja idėją renovuoti ir iš naujo atverti zoologijos sodo duris, tačiau ne viskas taip paprasta. Dabar Bendžaminui ir jo vaikams kasdien tenka spręsti nesibaigiančias žvėryno problemas. Pašėlę tigrai tik ir laukia progos ištrūkti į laisvę, reti egzotiniai gyvūnėliai reikalauja nuolatinės priežiūros, kai kurie jų pasirodo esą apverktinos būklės, o žvėryno darbuotojai nepaklūsta naujųjų šeimininkų tvarkai.

Subjektyviai: Prisipažinsiu, šį filmą žiūrėjau senokai, ir tik dėl laiko stokos aprašau jį dabar. Aišku, gaila, daug detalių jau pasimiršo, bet užtat galėsiu įvertinti filmo ilgalaikį efektą :))

Žodžiu, trumpai tariant, Bornas išėjo į pensiją ir nusipirko zebrų, tigrų ir tuziną gyvačių. Priedo gavo namą, gražų gamtovaizdį ir pulką nusivylusių zoologijos sodo darbuotojų, tarp kurių šmėžuoja dailus Johansson veidelis. Oj ,ir vos nepamiršau dviejų jo vaikučių, kurie čia irgi yra svarbūs filmo veikėjai.

Čia faktai. O emocijos? Na, kadangi filmas skirtas visai šeimai, jis labai saulėtas. Tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žiūri, šypsaisi, ir žinai, kad kad ir kaip besibaigtų filmas, jis baigsis gerai. Net apie mirtį čia kalbama labai švelniai ir subtiliai, ir visos netektys, su kuriomis veikėjams tenka susidurti, nemeta jokio šešėlio šios istorijos šviesumui.

Kuriant scenarijų, bandyta taikyti į visos šeimos narių skonį: mamytėms ir močiutėms - Damon'as jaukaus ir rūpestingo tėvo vaidmenyje, paaugliams - pirmosios meilės atradimai (kurie man pasirodė ganėtinai juokingi, bet čia gal aš tik senstu), vaikams - tigrai ir kiti gyvūnėliai, na, o tėveliams liko jau minėtoji Scarlett, kuri, spėju, ne visų jų lūkesčius patenkino, nes žemiau kaklo ji neišsirengia :)))

Ieškant priekabų, galiu pabambėt, kad filmas lėkštas, personažai labai jau primityvūs, o ir viskas jiems sekasi pernelyg gerai. Bet juk tai filmas šeimai, kurio paskirtis suvienyti visą šeimą savaitgalį prie televizoriaus ekrano (nes nė neabejoju, jog greitu metu ši juosta papildys TV3 šeštadieninių filmų repertuarą) ir leisti pasvajoti, jog vieną dieną ir tu atrasi drąsos keisti savo gyvenimą iš esmės.

Taigi, kaip turbūt ir galite nuspėti, tokie filmai ilgam galvoj neužsilieka. Ir ne dėl to, kad nepatiktų, nes bent jau šis man susižiūrėjo gana jaukiai. Tiesiog savo funkciją - suteikti lašelio optimizmo - jis jau atliko.

IMDB įvertinimas: 7.2/10

Mano įvertinimas: 7.5/10

Detalės:

Žanras: Drama, Family
Trukmė: 124 min.
Šalis: USA
Režisierius: Régis Roinsard
Vaidina: Matt Damon, Scarlett Johansson, Thomas Hadden Church, Collin Ford, Maggie Elizabeth Jones etc.